Kai taip supurtyta kaupimo sistema, kyla labai svarbus klausimas dėl anuiteto prasmės. Pensijų anuitetas – tai Sodros teikiama paslauga, kai už II pensijų pakopos fonde sukauptas lėšas visą likusį gyvenimą mokamos stabilios, periodinės išmokos. Tai draudimo paslauga, užtikrinanti finansinį saugumą senatvėje, net jei sukaupta suma baigiasi.
Premjerė kalbėdama su LRT žurnalistais sako, kad „Anuitetas ir yra tas veiksnys, kuris paprastą taupymą paverčia normalia pensine sistema“. Mano klausimas, ar po šios pačios premjerės inicijuotos reformos II-a pakopa vis dar yra normali pensijų sistema, o gal jau tampa tik viena iš ilgalaikių investicijų priemone? Tai labai rimtas klausimas ir bet koks atsakymas vis tiek kreipia į tai, kad anuitetų sistemą reikia persvarstyti.
Jeigu tai nebe pensijų, o investavimo priemonė – tai prie ko čia tie anuitetai? Tuomet reiktų atsisakyti privalomo anuiteto, kaip kad siūlo Prezidentas, sakyčiau, tai rodo, kad jis nebemato II pakopos, kaip pensijų sistemos dalies – ir nemažai žmonių tikrai pasiliks kaupti ar net grįš į sistemą.
Jeigu, vis dėl to, tai yra pensijos sistemos dalis, tai svarbu daryti taip, kad žmonės norėtų likti ar net sugrįžti į ją ir senatvėje turėtų daugiau lėšų. Šia reforma sukūrus lankstumą ir teisę pasitraukti iš įmokų/kaupimo sistemos, bet nesukūrus lankstumo išmokų/anuitetų dalyje, tai buvo tas pats kaip atidaryti duris ir dar išprašinėti žmones lauk – „eikite, eikite“. Ir štai 40 procentų išėjo, kiek dar išeis per likusį 1,75 metų išėjimo langą?
Ne dėl automatinio įtraukimo žmonės šiuo metu išeina iš II-os pensijų pakopos, kaip teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, nes daugelis išeinančiųjų nebuvo automatiškai įtraukti. Absoliučiai didžioji dalis mūsų buvo įkalbinti pensijų fondų ir nuo pat to momento, kai padėjome parašą ant kaupimo sutarties, visą laikotarpį nuo 2004 m. – kai patys socialdemokratai sukūrė šią sistemą –, niekaip negalėjome iš jos išeiti. Išskyrus, žinoma, tuos keletą per reformas atsidariusių „išėjimo langų“, kurių paskutinis buvo 2019 metais.
Žmonės iš šios sistemos veržiasi dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, dėl to, kad pinigų visada reikia „čia ir dabar“, ir jeigu valdžia leis jų pasiimti, o ypač iš ten, kur pasitikėjimas yra ženkliai nukritęs, tikrai bus pasiimama.
Antra, valdžia šioje nuolat reformuojamoje pensijų pakopoje daro pakeitimus kai jų nereikia (pavyzdžiui, ar tikrai 2012 metais reikėjo į tuo metu „šleivą-kreivą“ sistemą įtraukti dar ir valstybės biudžetą, pridedant 2 procentų paskatą?), tačiau nedaro pakeitimų, kai to labiausiai reikia. Pavyzdžiui, jeigu 2022 metais infliacijai ir pensijų fondų verčių kritimui mušant rekordus, to meto dešiniųjų valdžia būtų reagavusi tinkamai ir išgirdusi labai garsius visuomenės lūkesčius – panaikinti automatinį įtraukimą, atlaisvinti labai griežtą išmokų/anuitetų fazę, leisti ilgesniam laikui stabdyti įmokas į fondus, iš sistemos išleisti tuos, kuriems nėra prasmės kaupti, – visą, ką būdami opozicijoje siūlėme įstatymų projektais ir kreipdamiesi į Konstitucinį teismą, pasitikėjimas tiek šia sistema, tiek pačia valdžia būtų išlikęs kur kas aukštesniame lygyje.
Aišku, reikia visuomenės nuomonės tyrimų, bet net ir plika akimi matosi, kad pasitikėjimas valdžia, kad ji dar ko nors nepridarys su visų mūsų pinigais, yra labai žemas. „Jeigu tokie reikalai, reikia iš ten bėgti“, atrodo, galvoja gyventojai.
Na ir trečia, tai ribotos galimybės senatvės amžiuje pasinaudoti savo sukauptomis lėšomis, nes:
1) yra nustatyta privalomai įsigyjamo anuiteto riba;
2) anuitetai kol kas labai menkai indeksuojami. Kaip diskusijose atkreipia dėmesį profesorius Romas Lazutka, per penkerius metus jie nespėja su infliacija ir nuvertėjo 30 procentų;
3) Sodros administruojamo anuitetų fondo perspektyvos su šia reforma tik prastėja;
4) ne visi anuitetai turi paveldimumo aspektą;
5) anuitetų fondas iš karto atskaito vienkartinį 2,5 procento administracinį mokestį, kas kaupiančiuosius gąsdina, nors ilgai gyvenant šis atskaitymo būdas, lyginant su reguliariais atskaitymais, kuriuos taiko kaupimo fondai, atsiperka ir yra palankesnis žmogui.
Jeigu pirmųjų dviejų priežasčių, dėl ko žmonės išeina, nebepakeisi, trečiąjį dar galima taisyti – , jeigu norime, kad žmonės dalyvautų II-oje pakopoje ir papildomai kauptų savo senatvei, reikia lanksčių sprendimų anuitetų daliai.
Pradžioje apie tai, kas buvo padaryta ir prie ko pavyko prisidėti. Džiaugiuosi, kad su šia reforma pavyko įdiegti dar praėjusią kadenciją mūsų kartu su kolege Laima Nagiene inicijuotą nuostatą privalomo anuiteto ribą sieti su 10 procentų vidutinės sodrinės pensijos. Dėl to minimali privalomų periodinių išmokų riba staigiai šoko nuo 5402 Eur (2025 metais) iki 16875 Eur (2026 metais). Tad nuo dabar, jeigu gyventojas sukaupęs iki 16875 Eur, jis gali iš karto pasiimti visą sumą be jokių atskaitymų. Ir ši riba augs kartu su Sodros pensijos augimu. Dėkui Laimai Nagienei, kuri sugalvojo ir pagrindė šį principą.
O ką daryti reikia dabar? Arba, kokios lankstumo galimybės galėtų būti taikomos anuitetams, jeigu dar bandytume išlaikyti pensijų sistemos logiką? Jeigu ne, tai, kaip rašiau – panaikinkime privalomus anuitetus ir nesukime sau galvos.
Galima didinti minimalaus privalomo anuiteto ribą – sieti su 15, 20 ar 25 procentais Sodros pensijos ir tada tikrai perkami anuitetai sudarys bent kiek reikšmingesnę dalį prie pensijos.
Galima suteikti lankstumo periodiškumui – išmokėti ne kas mėnesį, o taip kaip nori žmogus – kas ketvirtį, pusmetį, metus. Tai leistų turėti ir periodiškumą, ir lankstumą.
Galima leisti periodines išmokas mokėti ne Sodrai, o fondams, kurie toliau investuotų likusias neišmokėtas lėšas ir taip didintų žmonių sukauptą turtą.
Galima leisti pasiimti kažkokią procentinę dalį vienkartine išmoka, o tik likusias lėšas versti periodinėmis išmokomis. Ir taip toliau.
Daug įvairių galimybių, kurios, žvelgiant atgal, turėjo būti pasiūlytos kartu su šia reforma, ir tikrai nemaža dalis žmonių būtų likę. Tačiau neišvengiamai turi būti kažkas daroma dabar, jeigu dar norisi šią sistemą išlaikyti kaip galimybę daugeliui, o ne tik turtingesnei visuomenės daliai kažką papildomo sukaupti senatvei. Tai nelygybę senjorų tarpe tik didins.
Klausimas ar valdantieji tam turi noro ir valios? Deja, atrodo, kad ne. Premjerė viešumoje kalba apie tai, kad II pakopos sistema nebus peržiūrima ateinančius dvejus metus, kol neužsivers galimybės pasitraukti „langas“. Na, jeigu valdantieji laikysis tokios pozicijos, viešumoje nevyks jokios diskusijos, o likę kaupti gyventojai nejaus, kad ši sistema palanki kaupiantiesiems, po dviejų metų reiks uždaryti ne tik langą, bet ir duris. Ir išjungti šviesą, nes iš II pensijų pakopos, kaip įrankio, skirto kaupti senatvei, nieko nebebus likę.
Žvelgiant iš makro perspektyvos – jeigu socialdemokratai nusiteikę sunaikinti savo sukurtą II pensijų pakopą, pastatytą ant privačių fondų, ir nuo dabar nori viską statyti ant pirmosios, t. y. Sodros, o tai reiškia ant visų dirbančiųjų pečių – gali būti ir taip, bet tuomet sisteminiai sprendimai ir didžiulės lėšos turėtų būti kreipiami būtent į Sodrą. Šių metų pabaigoje Sodros rezerve bus 6,6 mlrd. Eur, o paskutiniais duomenimis senjorų skurdas vėl siekia 40 procentų.
Ar kas girdėjote kokius nors rimtus valdžios planus, kaip dabartiniai pensininkai bus traukiami iš skurdo bei sprendžiama visų mūsų pensijų ateitis?
