Kaip šiuo požiūriu elgiasi Lietuva? Ar Lietuvos valdžia, nuosekliai besilaikydama globalios rinkos postulatų, tinkamai užtikrina nacionalinės pramonės plėtros perspektyvas?
Štai, jau ilgą laiką Lietuvos valdžios institucijose vyksta diskusija dėl tam tikrų kriterijų nustatymo Lietuvos medienos eksportui.
Visi sutaria, kad iš Lietuvos miškų išgaunama žaliavinė mediena yra labai svarbus ir strategiškas valstybės išteklis. Jos išgavimas yra griežtai reglamentuojamas galiojančiais teisės aktais. Tačiau jos pardavimas yra išlikęs laisvas ir nekontroliuojamas. Kitaip tariant, valstybė nėra nustačiusi jokių kriterijų parduodamai medienai. Kas daugiau pasiūlo, tas ir nusiperka. Tokiu būdu, nemaža dalis žaliavinės medienos yra išvežama iš Lietuvos.
LR Seimas visiškai neseniai po pateikimo pritarė seimo nario K.Mažeikos LR Miškų įstatymo pataisai, kuria siūloma aukcionuose parduodamai medienai iš valstybinių miškų, nustatyti tam tikrus kriterijus. Priėmus šią pataisą būtų užtikrinta, kad žaliavinės medienos pardavimas vyktų atsakingai ir tvariai, pirmiausiai galvojant apie Lietuvoje esančios medienos perdirbimo gamybos aprūpinimą ir tik po to užtikrinant jos pardavimą užsienio pirkėjams.
Organizuojant žaliavinės medienos eksportą iš Lietuvos, itin svarbu iškelti į priekį vieną – tačiau labai reikšmingą – principą: pirmiausia aprūpinti vietinę medienos perdirbimo pramonę, o tik po to – eksportuoti išorinėms rinkoms. Tokia kryptis, įtvirtinus ją atitinkamomis LR Miškų įstatymo pataisomis, gali padėti Lietuvos ekonomikai sukurti žymiai didesnę pridėtinę vertę, gerinti regioninį užimtumą ir stiprinti eksportuojančios ekonomikos stabilumą.
Labai norisi palinkėti, kad ši teisinė iniciatyva nebūtų „užgesinta“ jau ankstyvojoje stadijoje, kaip visada, paviršutiniškai motyvuojant prieštaravimu ES teisei ir gąsdinant gręsiančiomis sankcijomis.
Kaip tai suderinti su ES teise?
Svarbu pažymėti, kad bet kokia pataisa turi atitikti Europos Sąjungos (ES) teisės principus, ypač laisvo prekių judėjimo, konkurencijos ir vidinės rinkos taisykles. Todėl reikėtų pasitelkti argumentus, kodėl šis siūlymas yra suderinamas su ES teise, o ne ieškoti teisinių išvedžiojimų, kodėl tai gali prieštarauti ES direktyvoms.
ES teisė leidžia valstybėms nustatyti sektoriaus politiką, nukreiptą į struktūrinį stiprinimą, regioninę plėtrą, infrastruktūros augimą, remti vietos perdirbimo grandines, taip ilgai, kol netaikoma diskriminacija prieš kitų valstybių narių įmones ar neįvedamos neteisėtos eksporto kvotos.
Be to, skatinimas perdirbti vietoje, nėra automatiškas eksporto ribojimas– tai valstybės strateginis prioritetas, nukreiptas į ekonominę transformaciją, o ne tiesiog kvotų ar draudimų nustatymas, kurie paprastai kelia problemas ES teisėje.
Sektoriaus reglamentavimas gali būti pagrįstas viešuoju interesu– pavyzdžiui, noru kurti vietos pridėtinę vertę, regioninį vystymąsi, tvarų medienos išteklių naudojimą. Tokie tikslai gali būti pripažįstami rimtais viešojo intereso motyvais, leidžiančiais tam tikrus apribojimus, jei jie yra proporcingi ir neleidžia diskriminuoti.
Galiausiai, svarstant pakeitimus, svarbu įtraukti konsultacijas su ES institucijomis ar kitomis valstybėmis narėmis, kad būtų įrodyta, jog priemonė yra proporcinga, skaidri ir atitinka ES teisės principus.
Siūloma pataisa – pritarti, kad eksporto tvarka būtų tokia, jog pirmiausia Lietuvoje registruotos medienos perdirbimo įmonės turėtų prioritetą žaliavinės medienos tiekimui – yra strategiškai logiška ir Lietuvai ekonomiškai naudinga. Ji leidžia stiprinti Lietuvos pramonės potencialą, technologinį pajėgumą, regioninę plėtrą, didinti pridėtinę vertę ir mažinti pajėgumų priklausomybę nuo žaliavų eksporto.
Sukuriama didesnė pridėtinė vertė virstų verslo investicijomis į plėtrą, kylančiais atlyginimais bei naujai sukurtomis darbo vietomis regionuose. Padidintų įplaukas į valstybės bei savivaldybių biudžetus, kas dabar yra ypač aktualu nacionalinio saugumo kontekste. Tai atsvertų teorinio pobūdžio netektis, kurios gali susidaryti iš sumažėjusių pajamų už į užsienį išvežamą Lietuvos žaliavinę medieną.
Pagaliau, tai būtų labai konkretus žingsnis link atsakingo ir protingo mūsų ūkininkavimo valstybiniuose miškuose, su maksimalia nauda valstybei ir jos žmonėms.
