Visuomenė labai sunerimusi – ir ne be pagrindo.
Žmonės jaučia akivaizdų pavojų valstybei, kai kultūra tampa politinių sandorių įkaitu, o moralės principai – tik dekoracija politiniame teatre.
Pavargta ne tik nuo valdžios žaidimų, bet ir nuo melo, pažadų laužymo, nuo įsipareigojimų, kurių niekas neketino įvykdyti.
Pavargta nuo valdžios, kuri į kultūrą žvelgia ne kaip į vertybę, o kaip į prekę politiniams mainams.
Kultūros ministerijos perdavimas partijai „Nemuno Aušra“ yra ribos peržengimu, kurį pajuto ne tik kultūros bendruomenė, bet, kaip parodė sekmadienio protesto renginiai visoje Lietuvoje, ir plačioji visuomenė.
Tai ne ministrų rotacija – tai Trojos arklys, įstumtas į valstybės šventovę: iš išorės blizgantis pažadais, o viduje slepiantis klastą, revanšą ir neapykantą kūrybai.
Tai ne partinė intriga – tai tiesioginis pavojus valstybės moralinei savivokai.
Kultūra – ne dekoracija ir ne biudžeto eilutė.
Ji – valstybės stuburas, jos atminties ir pasitikėjimo pamatas.
Kai kultūra paverčiama politinių sandorių dalimi, valstybė praranda kryptį, o visuomenė – orumą.
Tačiau šį kartą kultūros bendruomenė atsilaikė.
Ji pažadino savigarbos geną ir pasakė „ne“ – melui, patyčioms ir chamizmui.
Spalio 5-osios streikas buvo ne triukšmas, kaip iš žmonių nuoširdaus šauksmo išsityčiojo partijos lyderis, o orumo manifestas, kuriuo kūrėjai priminė: kultūra nėra privilegija, ji – tautos deguonis.
Tai buvo ne pavienė akcija – tai tautinės savivertės atgimimo ženklas.
Žmonės pasakė: kultūra – ne valdžios priedas, o valstybės esmė.
Šiandien, kai kultūra atsidūrė politinių intrigų epicentre, verta prisiminti M. K. Čiurlionį.
Jo „Jūra“ – tai ne vanduo, o tautos pasąmonės gylis, kuriame slypi mūsų valstybės likimas.
Tai mūsų valstybės metafora – kartais niūri, kartais rami, bet visada judanti į priekį.
Šiandien šiai bangai bandoma pastatyti užtvanką.
Valdantieji tarsi sako: „tai tik ministerija“. Neapsimeskime – jeigu „Nemuno aušrai“ atiduota Kultūros ministerija, kas jai bevadovautų, iš tikrųjų jai vadovaus Konstituciją pažeidęs Seimo narys – partijos vadas, kuris užuot ieškojęs kompromiso su kultūros bendruomene, sugeba tik ją įžeidinėti, niekinti. Jau vienos kultūros jam neužtenka.
Jis braunasi ir į švietimo sritį – grasina, siekdamas įbauginti mokinius ir pedagogus už pareikštą pilietinę poziciją, už tai, kad jiems rūpi kultūros likimas šioje šalyje. Tikriausia patyčios ir šantažas yra toks šio Seimo nario kultūros kodas. Ar baugindamas bendruomenes jis taip siekia konsoliduoti koaliciją?
Gerbiamas Respublikos Prezidente, Ministre Pirmininke, koalicijos vadovai, šiandien jūsų rankose – pasirinkimas.
Ar stovite su tais, kurie kultūrą laiko tautos širdimi, ar su tais, kurie ją paverčia partinės manipuliacijos įrankiu?
Kultūra ne kartą išgelbėjo Lietuvą, kai tylėjo ginklai.
Ar dabar leisime ją paaukoti trumpalaikei valdžiai?
Kultūros žmonės – ne pavaldiniai, o kūrėjai.
Jų tylėjimas – įspėjimas.
Jų kūryba – valstybės gynybos linija prieš melą ir dezinformaciją.
Todėl šiandien, šios tribūnos vardu, sakau aiškiai:
„Nemuno Aušra – šalin rankas nuo kultūros!“
Kultūra nepriklauso partijoms, biurokratams ar manipuliacijoms.
Ji yra tautos savastis.
Ir kol tautos širdyje tebeskamba Čiurlionio Jūros alsavimas,
tol Lietuva bus gyva.
