Siūlo netikėti paraidžiui
Katalikų Bažnyčios vadovas mirė pirmadienį savo rezidencijoje Vatikano Šv. Mortos svečių namuose. 88-erių dvasininkas pastaraisiais mėnesiais sunkiai sirgo. Tai paskatino ne vieną atsigręžti į seną pranašystę, kurioje kalbama apie paskutinį popiežių ir pasaulio pabaigą.
Šią istoriją prisiminė ir vienas „Facebook“ vartotojas iš Lietuvos: „Jeigu tikėtume viduramžių pranašystėmis apie pontifikus, dabartinis Popiežius yra 112-asis ir paskutinis prieš Apokalipsę ir antrąjį Kristaus atėjimą.“
Pirmadienį, vos paskelbus apie Pranciškaus mirtį, jis savo paskyroje parašė: „Kalbame apie vadinamąją pranašystę apie popiežius, priskiriamą šventajam Malachijui, XII amžiaus arkivyskupui.
Joje yra 112 trumpų lotyniškų frazių, aprašančių popiežius nuo 1143 m. iki pasaulio pabaigos. Paskutinis popiežius „Petras Romietis“ turi karaliauti didžiųjų negandų ir nelaimių metu, po kurių Roma bus sunaikinta ir ateis Paskutinio Teismo diena. Tai turėtų įvykti 2027 metais.“
Daugelis šią pranašystę esą susiejo su pastaruoju popiežiumi, teigdami, kad jis gali būti paskutinis, ypač dabar, po jo mirties. Internautas atkreipė dėmesį, kad istorikai šią pranašystę laiko XVI a. klastote, o Katalikų bažnyčia jos oficialiai nepripažįsta. Tai labiau esanti populiari legenda, ne patvirtintas faktas.
„Šventojo Malachijaus pranašystė, nors ir apgaubta abejonių tamsos, piešia didelio sielvarto paveikslą, – apibendrino vyras. – Jei ši senovinė naujiena yra teisinga, tai po popiežiaus Pranciškaus, paskutinio Romos popiežių sąraše, pasitraukimo, pasaulį apims chaosas: šalyse įsiplieks karai, apims nelaimės ir badas.
„Pranašystės“ atradimas sutapo su Vatikane įsiplieskusiais politiniais ginčais ir popiežiaus rinkimais.
Roma, krikščioniško tikėjimo širdis ir centras, gali sugriūti arba tiesiogine prasme, nuo ugnies ir kalavijo, arba žlugti simboliškai. Po to, sakoma pranašystėse, ateis Paskutinio teismo diena, kai atsivers dangus ir visos sielos stos prieš tiesos šviesą.
Bet neskubėkite drebėti, mirtingieji! Ši pranašystė yra tik praeities šnabždesys, nepripažintas Bažnyčios, o gal tik pasaka, gimusi seniai praėjusių laikų galvose.“
Apie tai kalbama ir vaizdo įraše, kuris taip pat platinamas „Facebook“.
Tekstas tikrai buvo
Toks tekstas, vadinamas „Popiežių pranašyste“ (visas pavadinimas lotyniškai – Prophetia Sancti Malachiae Archiepiscopi, de Summis Pontificibus – „Šv. arkivyskupo Malachijo pranašystė apie aukščiausius popiežius“) tikrai egzistuoja.
Jo turinio autorystė priskiriama airių vienuoliui, Armago (dabar – Šiaurės Airija) arkivyskupui Malachijui (1094-1148). Dvasininkas buvo žinomas dėl religinių reformų, įskaitant Airijos bažnyčios suderinimą su romėnų praktika, ir mistinių vizijų, taip pat – pirmas airis, paskelbtas šventuoju.
Pasakojama, kad minimas dokumentas buvo surašytas 1139-aisiais. Arkivyskupas tąmet vyko į Romą atsiimti paliumą kaip jam suteiktos valdžios simbolį. Amžinajame mieste jis tariamai sulaukęs mistinės vizijos, kurioje išvydo visus būsimus Romos popiežius, pradedant Celestinu II ir baigiant Pranciškumi.
Malachijus savo reginį užrašęs paslaptingomis frazėmis lotynų kalba. Seką sudaro 112 frazių – būsimų popiežių (įskaitant antipopiežius) simbolinių apibūdinimų.
Pirmas sąraše – pontifikas „iš Tibro pilies“ (lot. Ex castro Tiberis). 1143 m. rugsėjo 26 d. popiežiumi tapęs Celestinas II tikrai buvo gimęs netoli Tibro upės. Net tikrajame varde – Guido di Castello – buvo minima pilis. Būtent tai itališkai reiškia ši pavardė. Gali būti, kad jis ir gimė Città di Castello (Pilies mieste Umbrijos regione netoli jo sostinės Perudžos).
Jau XVIII a. buvo atkreiptas dėmesys į pranašystės iki 1590 m. tikslumą ir vėlesnį neaiškumą.
Klemensas III (1130-1191, popiežiavo nuo 1187 m.) turėjo „ateiti iš mokyklos“ (lot. De Schola exiet). Tai buvo žodžių žaismas su jo pavarde Paolo Scolari (itališkai ji reiškia „moksleiviai“).
Sukūrė dėl popiežiaus rinkimų?
Legenda teigia, kad Malachijus rankraštį atidavė popiežiui Inocentui II. Šis jį saugojo Vatikano archyve, kur pranašystė liko užmiršta iki XVI a. pab. ir atrasta neva kaip tik per konklavą – kardinolų susirinkimą, per kurį renkamas popiežius.
Pirmą kartą tekstą, pavadintą lotyniškai Lignum Vitae („Gyvenimo medis“), 1595 m. paskelbė benediktinas Arnoldas Wyonas, dar žinomas kaip Arnoldas de Wionas. Kaip tik jis esą atrado rankraštį ir pranašystę priskyrė Malachijui.
Tačiau mažai įrodymų, kad tekstas buvo autentiškas – parašytas XII a. minėtomis aplinkybėmis – ir kad jo autorius buvo šis airis. Iki 1590 m. popiežiavusių dvasininkų apibūdinimai (juose minimi gimtieji miestai, kitos biografijos detalės, herbai, tam tikri įvykiai) yra stebėtinai tikslūs ir kontrastuoja su vėlesniu sąrašu, ne taip panašiu į pranašystę.
Dėl to istorikai linkę manyti, kad lotyniškos frazės buvo surašytos prieš pat jas „randant“, autoriumi melagingai įvardijant kitą žmogų. Spėjama, kad A.Wyonas ar kažkas iš jam artimų žmonių tekstą sukūrė politiniais tikslais.
Šią versiją patvirtina faktas, kad „pranašystės“ atradimas sutapo su Vatikane įsiplieskusiais politiniais ginčais. 1590 m. popiežiaus rinkimai yra esminė aplinkybė, norint perprasti abejones dėl teksto autentiškumo.
Tų metų rugsėjo 27-ąją užgeso Urbono VII gyvybė. Gimęs kilmingoje šeimoje, ėjęs svarbias bažnytines pareigas, buvęs žinomas kaip labdarys ir itin dievotas, po išrinkimo popiežiumi jis išgyveno vos 12 dienų – dvasininką dar prieš įšventinimą pakirto maliarija.
Konklavoje prasidėjo karštos kardinolų varžybos. Italų remiamas Girolamo Simoncelli buvo stiprus kandidatas. Popiežius po Urbono VII turėjo būti kilęs „iš seniausių laikų miesto“ (lot. Ex antiquitate vrbis). Ši frazė buvo lyg apie kardinolą G.Simoncelli, kilusį iš Orvieto, netoli Perudžos esančio miesto, kuris lotyniškai vadinamas kaip tik taip – Urbs vetus (Senasis miestas).
Klemensas XIII buvo pavadintas „Umbrijos rože“, nors su šiuo regionu neturėjo nieko bendro.
Bet pontifiku tapo Niccolò Sfondrati, kuris pasirinko Grigaliaus XIV vardą. Pranašystės versijos šalininkų tai nesuglumino – jie priminė, kad dvasininko tėvas buvo seno (įkurto maždaug 400 m. pr. m. e.) Milano miesto senatorius. Be to, šis žodis kilęs iš lotyniško senex, reiškiančio „seną žmogų“.
„Umbrijos rožė“ buvo ne iš Umbrijos
Vėlesnių popiežių apibūdinimai buvo ne visada aiškūs. Pavyzdžiui, „nepasotinama pabaisa“ (lot. Bellua inſatiabilis) – tai buvo siejama su liūtu Inocento XI (Benedetto Odescalchi, 1611-1689) herbe.
Klemensas XIII (Carlo della Torre di Rezzonico, 1693-1769) buvo pavadintas „Umbrijos rože“ (lot. Rosa Vmbriae), nors su šiuo regionu neturėjo nieko bendro.
Frazė „religija be žmonių, nuniokota“ (lot. Religio depopulata) paaiškinta tuo, kad Benediktas XV (Giacomo Paolo Giovanni Battista della Chiesa, 1854-1922) popiežiavo Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos metais. Tai gali būti vienas iš tų atvejų, kai kažkam pavyko daugiau mažiau nuspėti su pontifikatu sutapsiančius įvykius.
Klastotės versiją patvirtina ir daugiau detalių. Šv. Bernardas Klerietis, Malachijo amžininkas ir biografas, užfiksavęs tariamus jo stebuklus, apie tokią pranašystę neužsiminė. Ankstyviausia žinoma nuoroda į tekstą datuojama 1587 m.
Jau XVIII a. buvo atkreiptas dėmesys į pranašystės iki 1590 m. tikslumą ir vėlesnį neaiškumą. A.Wyono paskelbtas tekstas stipriai atitinka 1557 m. išleistą italų augustinų vienuolio Onofrio Panvinio popiežių istoriją (įskaitant ir jo padarytas klaidas).
Dar daugiau – „pranašystę“ išplatino kardinolo G.Simoncelli šalininkai, remdami jo siekį tapti popiežiumi per 1590 m. konklavą.
Kas bendro tarp Pranciškaus ir Petro?
Bene daugiausiai intrigos šiais laikais susiję su pastaraisiais popiežiais. 111-ajam popiežiui sąraše – Josephui Ratzingeriui (1927-2022) – buvo skirta frazė „alyvų šlovė“ (lot. Gloria olivae).
Ji susieta su pontifiko pasirinktu vardu – šv. Benedikto iš Nursijos, benediktinų ordino, kurio viena iš atšakų yra olivetiečiai, įkūrėju. Olivetiečiai formaliai vadinami Alyvų kalno Dievo Motinos ordinu (angliškai olive reiškia alyvuogė). Kitas paaiškinimas – Benediktas XVI laikomas popiežiumi, atsidavusiu taikai ir susitaikymui, kurių simboliu laikoma alyvmedžio šakelė.
112-asis popiežius apibūdintas kaip Petras Romietis. „Lignum Vitae“ sąrašo pabaigoje pateikta trumpa frazė, kuri sudaro atskirą pastraipą ir kurioje užsiminta apie tą, kuris bus Šventosios Romos bažnyčios persekiojimo pabaigoje.
Po to seka dar vienas sakinys: „Petras Romietis, kuris ganys savo avis daugelyje vargų: kai tai baigsis, miestas ant septynių kalvų (Roma – red. past.) bus sunaikintas kardu, o baisingas teisėjas teis savo žmones. Pabaiga.“
Nors ankstesnė frazė dažniausiai laikoma šios pranašystės dalimi, kai kurie aiškintojai ją vertina kaip atskirą, neužbaigtą sakinį, aiškiai nurodantį kitus popiežius tarp šių dviejų.
Juoba neaiškus ryšys tarp Petro ir Pranciškaus, kuris gimė kaip Jorge Mario Bergoglio (1936-2025). Jis pasirinko mistiko, poeto, pranciškonų ordino įkūrėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181-1226) vardą.
Gimusį sūnų motina pakrikštijo Giovanni. Bet tėvas Pietro di Bernardone, kuris tuo metu verslo reikalais lankėsi Prancūzijoje, grįžęs vaiką ėmė vadinti Francesco (Prancūzu arba Laisvu žmogumi), greičiausiai dėl sėkmingos kelionės arba iš susižavėjimo prancūzais.
Taigi tik šventojo tėvas nešiojo Petro vardą. Popiežiaus ryšys su Roma – dar menkesnis: jis buvo tik išeivių iš Pjemonto regiono (italų, bet ne romiečių) sūnus.
Apokalipsė gali būti šių laikų neramumai
Remiantis tariama Malachijaus pranašyste, pasaulio pabaigos reikėtų laukti 2027 m. Tai apskaičiuota iš Siksto V (Felice Piergentile, 1521-1590) apibūdinimo „Ašis ženklo viduryje“ (lot. Axis in medietate ſigni).
Frazė akivaizdžiai susijusi su jo herbu, kartu esą nurodo laiko trukmę. Siksto V pontifikatas prasidėjo praėjus 442 metams po pirmojo iš sąrašo popiežių, Celestino II, valdymo (1585-aisiais), tad kita „ašies pusė“ esą turėtų baigtis 2027-aisiais.
Istorijoje būta daugiau panašių pranašysčių, pavyzdžiui, Michelio de Nostredame’o – XVI amžiaus prancūzų astrologo ir pranašo. Bet net Biblijoje nenurodyta tiksli pasaulio pabaigos (jei ji kada nors ateis) data. Mato Evangelijoje rašoma: „Bet tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o tik Tėvas vienas“.
Vatikanas šv. Malachijo pranašystės tikrumo nepripažįsta. Šie apskaičiavimai primena populiarius romanus ar filmus, todėl daugelis istorikų, bažnyčios žinovų ir kitų ekspertų juos vertina skeptiškai.
Todėl pranašystė labiau suprantama ne kaip tiesioginis įspėjimas apie pasaulio pabaigą, o kaip dabartinių neramių laikų atspindys. Karas Ukrainoje, įtampa tarp JAV ir Kinijos, nuolatinis nestabilumas Artimuosiuose Rytuose, klimato ir migracijos krizės skatina panašius pasakojimus.
Pranciškaus mirtis esą gali simbolizuoti ne apokalipsę, o šimtmečius trukusio ciklo pabaigą ir kažko naujo, mažiau apibrėžto, bet ne mažiau reikšmingo prasmės pradžią.
15min verdiktas: tiesa. Pranašiškos paslaptingos frazės, apibūdinančios 112 popiežių, tikrai buvo paskelbtos. Bet nežinia, ar jos buvo surašytos, kaip teigiama, XII a. Greičiausiai tekstas atsirado po gerų keturių amžių, siekiant paveikti naujo pontifiko rinkimus.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
