„Mūsų šalis, siekdama panaikinti blokinės konfrontacijos prielaidas ir sukurti bendrą saugumo erdvę, du kartus buvo pareiškusi pasirengimą įstoti į NATO.
Pirmą kartą – 1954 metais, dar Sovietų Sąjungos laikais. Antrą kartą – 2000-aisiais, JAV prezidento Billo Clintono vizito Maskvoje metu. Apie tai jau esu minėjęs – tada mes taip pat kalbėjomės šia tema.
Abiem atvejais faktiškai buvome atstumti iš karto, dar nuo slenksčio. Pakartosiu: buvome pasirengę bendram darbui, netradiciniams žingsniams saugumo ir pasaulinio stabilumo srityse.
Tačiau mūsų Vakarų partneriai nebuvo pasirengę atsisakyti geopolitinių ir istorinių stereotipų, išsivaduoti iš supaprastinto, schematiško pasaulio matymo“, – kalbėjo Rusijos vadovas.
V.Putinas taip pat pareiškė, kad apie tai yra kalbėjęs su buvusiu JAV prezidentu B.Clintonu ir šis net pažadėjo „pasikalbėti apie tai su savo komanda“, tačiau vėliau esą atsakė, kad laikas tokiam žingsniui jau praėjo.
Turėjo savo kėslų
Maskvos propaganda NATO vaizduoja kaip didžiausią priešą. Kremlius iki šiol negali atleisti Lietuvai, Latvijai, Estijai ir kitoms Europos šalims už tai, kad jos pasirinko narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje.
Kai Ukraina pradėjo kalbėti apie glaudesnius ryšius su Europa ir galimybę stoti į NATO, ji greitai pajuto Maskvos spaudimą, o vėliau ir tiesioginę agresiją.
Rusija vis dar gyvena Sovietų Sąjungos palikimu – Kremlius puikiai moka trukdyti kitų šalių siekiams. Būtent todėl SSRS ir buvo siūliusi tapti NATO nare.
1948 m. kovo 17 d. penkios Vakarų Europos šalys – Belgija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Prancūzija – pasirašė Briuselio sutartį.
Šis dokumentas numatė ne tik ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą, bet ir bendrą gynybą nuo galimos agresijos, pirmiausia iš Sovietų Sąjungos. Briuselio sutartis tapo pirmuoju žingsniu kuriant NATO – Aljansą, kuris netrukus suvienijo Vakarų pasaulį prieš bendrą grėsmę.
Bijodama didelio karinio bloko Europoje, SSRS siekė sutrukdyti Skandinavijos šalims prisijungti prie NATO. 1948 m. pasirašyta SSRS ir Suomijos sutartis užtikrino Suomijos neutralitetą.
Derybose su Švedija SSRS taip pat pasiekė sėkmę – ši atsisakė jungtis prie NATO ir nepritarė, kad planuota Skandinavijos sąjunga būtų susieta su Aljansu.
Norėdama palenkti Norvegiją į savo pusę, SSRS Oslui pasiūlė žvejybos lengvatas sovietiniame Barenco jūros sektoriuje ir pasirašyti ilgalaikę tarpusavio nepuolimo sutartį.
Bet derybos nebuvo sėkmingos. 1949 metų balandžio 4-ąją NATO buvo sukurtas, o Norvegija tapo jo nare kartu su kitomis 11 šalių.
Lapė vištidėje
1954 metų kovo 31-ąją Sovietų Sąjungos vadovybė nusiuntė JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovams oficialią notą, kurioje pareiškė apie pasirengimą stoti į NATO.
Bet šią SSRS iniciatyvą NATO įvertino kaip propagandinę. 1954 m. gegužę Vakarų valstybės atmetė sovietų pasiūlymą prisijungti prie NATO, motyvuodamos tuo, kad SSRS narystė organizacijoje būtų nesuderinama su jos demokratiniais ir gynybiniais tikslais.
Pasiūlymas buvo atmestas dar ir todėl, kad Vakarai jį laikė sovietų bandymu suskaldyti sąjungą, sustabdyti Europos gynybos bendrijos kūrimą ir užkirsti kelią Vokietijos persiginklavimui bei jos prisijungimui prie bet kokių karinių aljansų.
Istorinis kontekstas
Sprendimas kurti naują karinį bloką, buvo išprovokuotas SSRS veiksmų.
Sovietų Sąjunga nuosekliai pažeidinėjo pasirašytus susitarimus, atsisakė išvesti kariuomenę iš okupuotų šalių ir prievarta įtvirtindavo savo statytinius valdžioje Rytų Europos valstybėse.
Tuo metu SSRS disponavo didžiausiomis sausumos pajėgomis pasaulyje – gerai ginkluota kariuomene, galinčia suduoti stiprų smūgį Vakarų Europai.
Vakarų ryžtas sukurti atsvarą labai nepatiko sovietams, todėl pastarieji ėmėsi veiksmų.
1954 m. vasarį tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas per Berlyno užsienio reikalų ministrų konferenciją pasiūlė, kad vietoje Europos gynybos bendrijos (EDC) kūrimo, kuris apėmė Vakarų Vokietijos persiginklavimą, būtų sudaryta visos Europos kolektyvinio saugumo sutartis. Šiame pasiūlyme buvo numatyta:
-
Vokietijos suvienijimas (po Antrojo pasaulinio karo Vokietija buvo padalyta į Vakarų Vokietiją, kurią kontroliavo JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, bei Rytų Vokietiją, kurią kontroliavo SSRS);
-
Draudimas Vokietijai prisijungti prie bet kokių karinių aljansų;
-
SSRS siūlomoje sutartyje JAV būtų suteikiamas stebėtojos statusas, o ne aktyvi narystė (kas iš esmės atėmė iš Vašingtono galimybę daryti įtaką bloko veiklai).
NATO atmetė sovietų pasiūlymus, manydama, kad SSRS siekia sustabdyti Europos gynybos bendrijos (EDC) kūrimą ir suskaldyti Aljansą, pašalindama iš jo Jungtines Valstijas.
Po to, 1954 m. kovo 31 d., SSRS pareiškė esanti pasirengusi svarstyti galimybę prisijungti prie NATO. Notoje, išsiųstoje JAV, Prancūzijai ir Jungtinei Karalystei, V.Molotovas sutiko, kad Jungtinės Valstijos dalyvautų Europos kolektyvinio saugumo sutartyje.
Vis dėlto SSRS atstovas pridėjo sąlygą, jog NATO turi „nustoti būti uždaru kariniu valstybių aljansu ir tapti atviru kitoms Europos šalims“, turėdamas omenyje vadinamąsias „liaudies demokratijas“, t. y. sovietinius satelitus.
Tai buvo gudrus sovietų žingsnis – jei NATO būtų priėmusi šį pasiūlymą, SSRS galėtų blokuoti Aljanso veiklą, nes visi sprendimai jame priimami bendru sutarimu.
Tuo tarpu atmetus pasiūlymą, Sovietų Sąjunga gautų puikų pretekstą apkaltinti Vakarus militarizmu ir nenoru priimti Maskvos taikos iniciatyvų.
V.Molotovas tą aiškiai pabrėžė savo memorandume, adresuotame SSRS Prezidiumui, kuriame dalyvavo tuometinis TSKP Centro Komiteto pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Georgijus Malenkovas.
„Greičiausiai Šiaurės Atlanto bloko organizatoriai į šį Sovietų vyriausybės žingsnį reaguos neigiamai ir pateiks daugybę įvairių prieštaravimų. Tokiu atveju trijų valstybių – Prancūzijos, JAV ir Jungtinės Karalystės – vyriausybės dar kartą parodytų save kaip karinio bloko, nukreipto prieš kitas valstybes, kūrėjas. Tai sustiprintų visuomenines jėgas, kovojančias prieš Europos gynybos bendrijos sukūrimą“, – notoje pažymėjo V.Molotovas.
Jis taip pat pridūrė, kad jei SSRS būtų priimta į NATO, tai būtų reikšminga sėkmė: „SSRS įstojimas į Šiaurės Atlanto paktą kartu su Bendrosios Europos kolektyvinio saugumo sutarties sudarymu susilpnintų planus kurti Europos gynybos bendriją ir remilitarizuoti Vakarų Vokietiją.“
Tačiau V.Molotovas suvokė, kad SSRS narystė Aljanse reikštų įsipareigojimą laikytis demokratinių principų, kuriems Maskva dar nebuvo pasirengusi.
„Jei SSRS prisijungimo prie NATO klausimas taptų realus, reikėtų pareikalauti, kad visi sutarties dalyviai įsipareigotų – pavyzdžiui, bendros deklaracijos forma – nesikišti į kitų valstybių vidaus reikalus ir gerbti jų nepriklausomybę bei suverenitetą“, – rašė tuometinis užsienio reikalų ministras.
Ne vienintelis kartas
Bandymų prisijungti prie NATO būta ir vėliau – jų ėmėsi Jurijus Andropovas, vėliau Michailas Gorbačiovas, po to Borisas Jelcinas ir net, kaip pats teigia, – V.Putinas savo valdymo pradžioje. Tačiau ne visi jie turėjo oficialų kreipimosi statusą ar buvo patvirtinti dokumentais.
1983 m. vėl bandyta atgaivinti idėją dėl SSRS stojimo į NATO. Ją Politbiuro posėdyje iškėlė generalinis sekretorius Jurijus Andropovas. Jis tikėjosi, kad toks žingsnis padėtų palengvinti sudėtingą Sovietų Sąjungos geopolitinę padėtį – valstybė buvo priversta skirti sparčiai senkančius išteklius ginklavimosi varžyboms, karui Afganistane ir įtemptiems santykiams su Kinija.
Pasiūlymu stoti į NATO J.Andropovas tikėjosi numaldyti įtampą. Tačiau idėja nebuvo įgyvendinta – netrukus Sovietų Sąjunga numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą, įskridusį į jos oro erdvę.
Po šio incidento JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pavadino SSRS „blogio imperija“, o abiejų valstybių branduolinės pajėgos buvo atsidūrusios visiško kovinio pasirengimo būsenoje.
Rusijos iniciatyva
Ne SSRS, o Rusijos gyvavimo metais iniciatyvos dėl galimo prisijungimo kilo du kartus.
Po SSRS žlugimo Rusijos vadovybė ėmė ieškoti naujų bendradarbiavimo su NATO formų. 1991 m. gruodį Borisas Jelcinas pirmą kartą kreipėsi į NATO ir pareiškė, kad Rusija yra pasirengusi svarstyti prisijungimą prie Aljanso kaip „ilgalaikį politinį tikslą“.
Buvęs Lenkijos gynybos ministras Radosławas Sikorskis teigė, kad 10-ajame dešimtmetyje Billo Clintono administracijoje buvo svarstoma galimybė priimti Rusiją į NATO.
Viename iš 1993 m. JAV Valstybės departamento išslaptintų dokumentų net buvo užsiminta apie galimybę priimti Rusiją 2005 m. kartu su Baltarusija ir Ukraina.
Galiausiai Aljansas pasirinko vadinamąją „aukso vidurio“ strategiją – bendradarbiauti su Maskva, tačiau nesuteikti jai visateisės narystės.
1994 m. Rusija buvo įtraukta į programą „Partnerystė vardan taikos“, o 1997 m. įkurtas Nuolatinis jungtinis tarybos komitetas, leidęs NATO ir Rusijai rengti dvišales konsultacijas. Vis dėlto tolesnį dvišalių santykių atšilimą nutraukė krizė Jugoslavijoje.
Putino pokalbis
Kalbant apie 2000-ųjų epizodą, kurį dažnai mini Vladimiras Putinas, jo pokalbių su B.Clintonu turinys ilgą laiką buvo perteikiamas prieštaringai – net pačių įvykių dalyvių.
Tačiau 2025 m. rugpjūtį JAV Nacionalinis saugumo archyvas paviešino išslaptintas B.Clintono ir V.Putino derybų stenogramas, atskleidžiančias, kas iš tiesų buvo kalbėta apie Rusijos galimą narystę NATO.
Pirmasis plenarinis susitikimas – 2000 m. birželio 4 d.
B.Clintonas:
– Džiaugiuosi, kad bendradarbiavimas tarp Rusijos ir NATO buvo atnaujintas. Dabar jis visiškai grįžo į įprastas vėžes. <…> Mums reikia jūsų asmeninio įsipareigojimo, kad galėtume judėti pirmyn.
Savo kalboje Aachene sakiau, jog Europoje liko dvi neišspręstos problemos: pirma – padėtis Pietryčių Europoje, antra – santykių su Rusija stiprinimas. Dabar turime visiškai įgyvendinti mūsų susitarimus, o vėliau – žengti dar toliau.
V.Putinas:
– Taip, mačiau jūsų pareiškimą Vokietijoje apie atvirų durų politiką Europoje ir bendradarbiavimą su Rusija. Mes tai vertiname labai teigiamai ir esame pasirengę toliau plėtoti šią kryptį.
Tarp Rusijos ir NATO turėtų būti visapusiški santykiai. Tačiau Rusija nepalaiko minties, kad NATO turėtų pakeisti kitus susitarimus, sukurtus nuo 1945 metų. Jei Rusijai ir JAV pavyks koordinuoti veiksmus JT rėmuose, pasieksime sėkmės. Jei ne – atsidursime aklavietėje.
Taip pat neseniai mačiau devynių šalių pareiškimą, paskelbtą Vilniuje. Mūsų požiūris į NATO plėtrą išlieka nepakitęs. Tačiau pasakysiu jums – kai manęs paklausė apie galimą Rusijos narystę NATO, aš palaikiau šią idėją. Tai svarbu. Taip pat svarbu pažymėti, kad Jungtinės Valstijos skeptiškai sureagavo į mano viešą pareiškimą, ir nemanau, jog kas nors Aljanse šiuo metu tam pasirengęs.
B.Clintonas:
– Na, mums reikėtų pradėti dabar.
V. Putinas:
– Tai pirmas kartas, kai girdime tokį pareiškimą iš Jungtinių Valstijų. Turiu pasakyti, kad džiaugiuosi – NATO požiūris į Rusijos įtraukimą yra svarbus tam, kaip pasaulis vertina Aljanso plėtrą.
Trečioji sesija – 2000 m. birželio 5 d.
V.Putinas:
– Jūsų pasisakymas apie galimą Rusijos narystę NATO šokiravo ne tik mano kolegas, bet ir kai kuriuos jūsų aplinkos žmones. Turime pasiekti didesnės pažangos šiuo klausimu. Reikia sukurti mechanizmą, kaip įgyvendinti Pagrindinį Rusijos ir NATO susitarimą.
Norėčiau paprašyti jūsų apsvarstyti galimybę leisti mūsų Generalinio štabo karininkams dalyvauti NATO planavimo komiteto veikloje. Tai būtų geras, švelnus žingsnis į priekį. Jis padėtų išsklaidyti mūsų kariuomenės nepasitikėjimą ir būtų nedidelis, bet reikšmingas žingsnis.
Kitaip tariant, B.Clintonas V.Putinui tiesiogiai neatsakė neigiamai, tačiau radikalus pasiūlymas leisti Rusijos atstovams dalyvauti NATO planavimo komiteto darbe dar prieš šalies įstojimą į Aljansą JAV prezidentui, panašu, entuziazmo nesukėlė.
Pranešimų apie tai, kad kuri nors iš šalių būtų bandžiusi tęsti dialogą šia kryptimi, taip pat nėra.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Tiek SSRS, tiek Rusijos planai prisijungti prie NATO bloko nebuvo realūs – tai buvo politiniai bandymai įsiskverbti į gynybinio Aljanso veiklą.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
