„Manau, kad tai pakeitė Europos struktūrą ir, jei Europa nesiims labai greitų sprendimų šiuo klausimu, tai Europa niekada nebus tokia, kokia buvo, ir aš manau, jog tai veda į blogąją pusę“, - sakė D. Trumpas. Nors D. Trumpas nėra visiškai klaidingas savo teiginiuose, kad „milijonų milijonai“ žmonių atvyko į Europą, bet aptariamo laikotarpio prasme tai gali būti laisvai ir įvairiai interpretuojamas teiginys.
Pagal 2017 m. gruodžio mėn. Jungtinių Tautų ataskaitą „Tarptautinė migracija“, laikotarpyje nuo 2000 iki 2017 m. į Europą atvyko 22 milijonai žmonių, kiti imigracijos žemynai – Azija ir Šiaurės Amerika (17 milijonų) per tą patį laikotarpį. Tad jei JAV prezidentas kalbėjo tiksliau apie migrantų krizę, kuri prasidėjo 2015 m., tai imigrantų skaičius yra daug mažesnis.
Europos Komisija skelbia, kad daugiau nei milijonas pabėgėlių ir migrantų, bėgančių nuo karo ir teroro Sirijoje ir kitose šalyse, į ES atvyko 2015 – 2016 m. laikotarpiu. Eurostatas apskaičiavo, kad 2016 m. tarp visų 28 ES šalių migravo vos du milijonai ne ES piliečių ir nuo 2017 m. sausio 1 d. užsieniečiai sudarė 7,5% visų ES gyventojų.
Tad ar tikrai migracijos krizė kelia grėsmę Europos vertybėms?
Pastaraisiais metais „Europos vertybės“ buvo naudojamos tiek ir remti pabėgėlius bei migrantus, tiek ir juos atakuoti. Viena vertus, tokie demagogai kaip Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ar Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas įsitvirtino kaip krikščioniškos Europos civilizacijos gynėjai, įgyvendindami anti-migrantų politiką, kad apsaugotų Europą nuo musulmonų minios. Kita vertus, humanitarai dažnai kreipia dėmesį į bendrąją Europos viziją, pavyzdžiui, 2012 m. Europos Komisijos pirmininko José Manuelio Barroso nustatytą viziją, kai ES buvo apdovanota Nobelio taikos premija. „Kaip tautų bendruomenė, kuri įveikė karą ir kovojo su totalitarizmu“, - savo pasisakymo kalboje sakė JM Barroso, „mes visada stovėsime tiems, kurie siekia taikos ir žmogaus orumo“.
Pirmuoju atveju anti-migrantų politikos kūrėjai bando ištrinti tą supratimą, kad Europa yra įvairus žemynas, kuriame šimtmečius gyveno krikščionys, musulmonai, žydai ir kad čia vyravo pasaulietinės tradicijos. V. Orbano vizija taip pat turi nemažą palaikymo kompaniją Europoje, kurioje teigiama, kad musulmonų imigrantai kelia grėsmę Europos tolerancijos, laisvės ir demokratijos tradicijoms. Ir čia nėra nė mažiausios ironijos, kad daugelis pabėgėlių, atvykstančių į Europos pakrantes, iš tiesų užsiima panašia kova dėl savo teisių ir lygybės tam, kad galėtų patenkinti savo esminį instinktą – išgyventi.
Antroji vizija pristato Europą kaip vilties švyturį visam likusiam pasauliui. Europa, be abejo, turi didelę galią įtakoti pasaulį geriau ar blogiau, ir verta prisiminti, kad Europos politikai tokio siekio laikosi. Tačiau toks siekis išliks nepakankamas, jei nebus kreipiamas dėmesys į tai, kad nors Europos tautos įveikė karą ir kovojo su totalitarizmu, daugelis tų pačių tautų tapo turtingi ir galingi, užkariaujant ir valdant didžiules imperijas, kurios iš dalies buvo pateisintos Europos rasinės idėjos viršenybė. Europos vienybė savo įkūrimo dokumentuose iš esmės buvo suplanuota kaip būdas išlaikyti imperinę galią ir užkirsti kelią būsimiems konfliktams Europoje.
Tačiau užuot žvalgantis į Europos imperializmo ir rasizmo praeitį, nepaprastai svarbu pripažinti dabartinės ES atkaklumą, jei norime suprasti pabėgėlių krizę ir kai kuriuos atsakymus į ją. Per pastaruosius du dešimtmečius Viduržemio jūroje nuskendo tūkstančiai žmonių iš buvusių Europos kolonijų, kurių seneliai buvo vertinami kaip mažiau nei žmonės, ir tai tapo tikra „krize“, kai tokio nelaimės masto jau nebeįmanoma europiečiams ignoruoti.
2015 m. JT specialusis migracijos pranešėjas pasiūlė du atsakymus, kurie būtų pasitarnavę krizei palengvinti: masinį tarptautinį pabėgėlių iš Sirijos persikėlimą ir laikiną darbo vizų sistemą, kad ekonominiai migrantai galėtų atvykti ir eiti, nepakliūdami į mirtinus kelionės spąstus. Tai neįvyko todėl, kad Europos vyriausybės nenorėjo to padaryti. Europoje egzistuoja vidaus politinis spaudimas ir platesnė tarptautinės sistemos krizė, dėl kurios turėtų būti išspręsti konfliktai ir nesutarimai tarp pačių ES valstybių narių.
Kai Europos šalyse atsiranda vietinių konfliktų, susijusių su naujai atvykusiais pabėgėliais, dauguma komentatorių nesėkmingai švaistosi tam tikrų incidentų atvejais, kuriems nereikia apgalvoto atsakymo, kad būtų paskelbta egzistencinė grėsmė Europai iš musulmonų mažumos. Jos kraštutiniu atveju tai yra genocidinė logika, tokia, kokią Europa jau žinojo praeityje.
Sąžiningesnis ES politikų diskursas apie krizę reikštų atsiskaitymą su mūsų pačių praeitimi ir tai būtų geras pradinis taškas pripažinti, kad daugumai migrantų, vykdančių pavojingas keliones į Europą šiandien, jau yra jų gyvenimo dalis.
Kalbama ne apie kaltinimą ar kieno nors kaltę. O būtent pripažįstant, kad pasaulis nėra lengvai suskirstomas į „Europos“ ir „ne Europos“. Tai taip pat tinka ir Britanijai, ir likusiai Europos Sąjungos daliai, net jei Jungtinė Karalystė ir palieka šią sąjungą. Britanijoje gyvenantis imigrantas Zainabas, kuris pabėgo iš Irako islamo valstybės ir keliaudamas į Britaniją per Calais, per kelis sunkvežimius slėpė savo tris mažus vaikus, teigia - „aš visada nustembu, kai žmonės klausia kodėl pabėgėliai atvyksta į JK? Aš norėčiau atsakyti tokiems atgal: ar Irakas nebuvo okupuotas Britanijos ir Amerikos? Aš noriu, kad žmonės pamatytų kančias, kurias išgyveno šių vietovių gyventojai. Aš tikrai noriu, kad žmonės pamatytų ryšį. Mes prisimename praeitį, prisimename vergiją; jie pradėjo pasaulinius karus ir mes kovojome už juos“.
Todėl matyt, D. Trumpui viešint Jungtinėje Karalystėje ir kalbant apie Europos kultūros praradimus būtų į naudą susitikti su tokiais karo pabėgėliais, likimo nublokštais į Europą, ir iš pirmų lūpų išgirsti tai, ką tie žmonės išgyvena bei kodėl bėga į Europą.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“, kuris yra bendrai finansuojamas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų.
