Dar vienas V.Putino melas: Ženevos konvencija netaikoma „samdiniams“ Ukrainoje

2025 m. kovo 13 d. V.Putinas komentavo sučiuptų Ukrainos belaisvių padėtį.

„Su visais žmonėmis elgiamės humaniškai ir privalome su jais elgtis ateityje – su visais, kurie atsidurs mūsų rankose. Kartu noriu priminti, kad užsienio samdiniams 1949 m. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais netaikoma“, – pareiškė jis.

AP/„Scanpix“/Vladimiras Putinas

Šį jo pareiškimą iš karto išplatino Rusijos žiniasklaida, ir jį lydėjo labai pagiežingi komentarai:

„Šie asmenys automatiškai bus laikomi ne priešo pusės kariais, o nusikaltėliais. Pirmiausia jie bus nuteisti už tai, kad yra samdiniai pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 359 straipsnį. Be to, bus atsižvelgta ir į nusikaltimus, kuriuos jie įvykdė mūsų teritorijoje – visas žmogžudystes ir naikinimus“, – apie nelaisvėn patekusius ukrainiečius buvo kalbama Rusijos žiniasklaidoje.

Paprastai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veiksmai Rusijoje vertinami pagal Baudžiamojo kodekso 205 straipsnį, tai yra laikomi terorizmu.

Jei sučiupti ukrainiečiai kaltinami dvejais ar daugiau BK pažeidimais, jiems gresia nuo 20 iki 30 metų kalėjimo arba įkalinimas iki gyvos galvos.

Kaip atskirti partizaną nuo bandito?

Klausimas, kaip atskirti „garbingą kareivį“ nuo „bandito“ ar „samdinio“, tapo itin aktualus jau XIX a. pabaigoje.

Tai lėmė visuotinės karinės prievolės įvedimas, masinis kariuomenių kūrimas bei tuo pat metu vystoma partizaninio karo praktika. Dar iš viduramžių bei naujųjų laikų bajorijos karininkijos perimtos sampratos apie „garbingą kovą“ ir „vertą priešininką“ akivaizdžiai neatitiko naujosios realybės.

Pirmasis ir iš esmės sėkmingas bandymas nustatyti naujas karo taisykles buvo Hagos konvencijos.

Tačiau, kaip parodė XX a. patirtis, net ir šios konvencijos paliko erdvės įvairioms interpretacijoms. Vienas iš tokių pavyzdžių – skirtingi vertinimai dėl Nankino žudynių.

1937 m. Japonijos kariuomenė užėmė Kinijos miestą Nankiną, po ko prasidėjo masinės karo belaisvių ir civilių žudynės. Vėliau, ypač Japonijos istoriografijoje, susiformavo visa revizionistinė srovė, kuri ne tik ginčijo aukų skaičių, bet ir kvestionavo Japonijos karinės valdžios veiksmų teisėtumą.

Vienas pagrindinių argumentų buvo teiginys, kad egzekucijos esą nebuvo taikomos tiems Kinijos kareiviams, kurie pateko į nelaisvę vilkėdami karinę uniformą.

Visi kiti, neturėję uniformos, pagal Hagos konvencijų nuostatas jau nebelaikyti priešiškos kariuomenės kareiviais, o tiesiog banditais. Todėl jiems jau nebegaliojo tarptautinės karo belaisvių apsaugos normos.

Ką 1949 m. Ženevos konvencija laiko karo belaisviais?

Kadangi Antrasis pasaulinis karas buvo laikotarpis, kai itin aktyviai naudota partizaninė taktika, 1949 m. Ženevos konvencija turėjo į tai kiek įmanoma labiau atsižvelgti. Todėl konvencijoje pateikiamas gana platus kovotojų, kuriuos reikia pripažinti karo belaisviais, apibrėžimas.

Konvencijos 4-ajame straipsnyje nurodoma:
„Pagal šią Konvenciją karo belaisviais laikomi į priešo nelaisvę patekę asmenys, priklausantys vienai iš šių kategorijų:

1. Kariaujančios šalies ginkluotųjų pajėgų personalas, taip pat milicijos ir savanorių būrių nariai, jei jie įtraukti į šias ginkluotąsias pajėgas.
2. Kitų policijos ir savanorių būrių nariai, įskaitant organizuotų pasipriešinimo judėjimų dalyvius, priklausančius kariaujančiai šaliai ir veikiančius savo teritorijoje ar už jos ribų, net jei ta teritorija yra okupuota, su sąlyga, kad jie atitinka šiuos kriterijus:
   a) turi vadą, atsakingą už savo pavaldinius;
   b) turi aiškiai matomą atpažinimo ženklą;
   c) atvirai nešioja ginklus;
   d) laikosi karo įstatymų ir papročių.
3. Reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų personalas, kuris laiko save pavaldžiu vyriausybei ar valdžiai, nepripažįstamai belaisvius laikančios valstybės.
4. Asmenys, sekantys paskui ginkluotąsias pajėgas, tačiau nepriklausantys jų sudėčiai tiesiogiai.
5. Prekybos laivų įgulų nariai, jei jiems netaikomas palankesnis statusas pagal kitus tarptautinės teisės aktus.
6. Neokupuotos teritorijos gyventojai, kurie priešui artėjant spontaniškai imasi ginklų kovai su įsiveržusia kariuomene, bet nespėja susiformuoti į reguliariąsias pajėgas, jei jie atvirai nešioja ginklus ir laikosi karo įstatymų bei papročių.“

Ukrainos kariai / Andrew Marienko / AP

Samdiniai – taip pat kombatantai, vadinasi, ir karo belaisviai

Be reguliariųjų pajėgų, teisė į karo belaisvio statusą suteikiama ir policijai, savanoriams, o taip pat net civiliams gyventojams, kurie „spontaniškai ir savo iniciatyva“ griebiasi ginklų, kad pasipriešintų priešo kariuomenei.

1949 m. Ženevos konvencijoje nėra jokių nuorodų, kad samdiniai neturi karo belaisvio teisių. Priešingai – jei jie dėvi uniformą, turi atpažinimo ženklus ir yra pavaldūs kariaujančios valstybės centrinei vadovybei, jie turi būti laikomi kombatantais ir su jais elgiamasi taip pat, kaip ir su kitais kareiviais.

Svarbu paminėti, kad Jungtinių Tautų priimta Tarptautinė konvencija dėl kovos su samdinių verbavimu, naudojimu, finansavimu ir apmokymu aiškiai nurodo:

„Ši Konvencija taikoma nepažeidžiant ginkluoto konflikto teisės ir tarptautinės humanitarinės teisės, įskaitant nuostatas, susijusias su kombatantų ar karo belaisvių statusu.“

Tai reiškia, kad net tie asmenys, kurie pagal JT normas laikomi samdiniais (nors anksčiau jau ne kartą minėta, kad nėra pagrindo manyti, jog tokių yra Ukrainos ginkluotosiose pajėgose), patekę į nelaisvę negali būti netekę karo belaisvių statuso.

Todėl V.Putino teiginį, kad 1949 m. Ženevos konvencijos normos samdiniams netaikomos, reikia pripažinti klaidingu.

Nesibaigianti pasaka apie tariamus samdinius

Nuo pat karo pradžios į šią šalį atvyko nemažai užsieniečių, kurie padeda ukrainiečiams kovoje.

Natūralu, kad šis faktas labai siutina rusus, todėl šios šalies propagandininkai nuolat kaltina Ukrainą turint karinių samdinių.

Tačiau tai nėra tiesa. Apie tai, kuo skiriasi samdiniai ir savanoriai, buvo rašoma ir BBC Rusijos tarnybos publikacijoje.

Vien tai, kad Užsieniečių legione tarnaujantys kariai gauna piniginius atlyginimus, nereiškia, kad jie gali būti laikomi samdiniais.

Iki šiol autoritetingiausias šį klausimą aiškinantis tarptautinės teisės dokumentas yra Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 72-oje sesijoje 1989 m. gruodžio 4 d. rezoliucija 44/34 priimta Konvencija prieš samdinių verbavimą, naudojimą, finansavimą ir apmokymą (angl. International Convention against the Recruitment, Use, Financing and Training of Mercenaries).

Joje aiškinama taip: „Sąvoka „samdinys“ reiškia bet kurį asmenį, kuris:

(a) yra specialiai verbuojamas vietoje arba užsienyje kovoti ginkluotame konflikte;

(b) dalyvaudamas karo veiksmuose yra motyvuotas iš esmės asmeninės naudos siekio ir iš tikrųjų konflikto šalies arba jos vardu jam buvo pažadėtas materialinis atlygis, gerokai viršijantis tą, kuris buvo pažadėtas arba mokamas to paties rango ir pareigų kovotojams, priklausantiems tos šalies ginkluotosioms pajėgoms;

(c) nėra nei konflikto šalies pilietis, nei nuolatinis konflikto šalies kontroliuojamos teritorijos gyventojas;

(d) nėra konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys;

(e) nėra atsiųstas valstybės, kuri nėra konflikto šalis, atlikti oficialių pareigų kaip jos ginkluotųjų pajėgų narys.“

Kitaip tariant, pagrindinis samdinio motyvas turėtų būti materialinė nauda.

Tokią motyvaciją nurodo tai, kad samdinys gauna gerokai didesnį atlyginimą nei jo vietiniai kolegos kariškiai, priklauso specialioms karinėms formuotėms, kurios nėra nacionalinių ginkluotųjų pajėgų dalis, ir neturi jokių teisinių ryšių su valstybe, už kurią kovoja.

Kovoja oficialiai

Savanoriai Ukrainoje jungiasi prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų arba Nacionalinės gvardijos dalinių, taigi, kovoja reguliariose, o ne specialiose „samdinių“ karinėse struktūrose.

Prisidėti prie Ukrainos kovos karo lauke panorę užsienio piliečiai kviečiami jungtis prie Tarptautinio legiono.

Jie gauna lygiai tokį patį atlyginimą kaip ir jų kolegos ukrainiečiai.

Pagal Europos Sąjungos standartus tai nėra labai didelės sumos – savanoriams apie tai sakoma atvirai:

„Jūs gausite standartinį Ukrainos kario atlyginimą, kuris priklauso nuo tarnybos sąlygų. Jums bus mokama UAH valiuta į vietinio banko sąskaitą.

Apytikslė suma JAV doleriais yra tokia: 600 USD per mėnesį už fronto linijos, 1200 USD per mėnesį už tarnybą pavojingoje zonoje ir 3300 USD per mėnesį už kovinę užduotį.

Atkreipkite dėmesį, kad šie skaičiai yra tik apytiksliai, nes valiutų kursai gali keistis, be to, kai kurioms pareigoms ir daliniams skiriamos papildomos priemokos“, – rašoma legiono svetainėje.

Kaip nurodoma svetainėje, pirmiausia savanoriams reikia kreiptis į Ukrainos ambasadą savo šalyje ir pasiteirauti, kokių dokumentų ar įrangos jiems reikia.

Surinkus reikiamus dokumentus, savanoris privalo atvykti į ambasadą specialiam pokalbiui ir vizai gauti.

Pateikus prašymą, savanoriai gauna visas instrukcijas, kaip nuvykti į Ukrainą, kokius reikalingus dokumentus pasiimti ir kokia įranga pasirūpinti.

Pagal galiojančius šalies įstatymus, kario pažymėjimas yra oficialus dokumentas, leidžiantis savanoriams gyventi Ukrainos teritorijoje.

ZUMAPRESS / Scanpix nuotr./Ukrainos kariai ir Valerijaus Zalužno atvaizdas

15min verdiktas: melas. 1949 m. Ženevos konvencija taikoma ir karo belaisviams kombatantams. Be to, jau ne kartą buvo įrodyta, jog Vakarų samdinių Ukrainoje nėra.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.