EP rezoliucijoje, kuriai pritarė 337 nariai, 178 nepritarė, o 44 susilaikė, Komisija ir ES valstybės raginamos peržiūrėti žuvų kvotų paskirstymą, sustabdyti tikslinę kai kurių Baltijos jūros išteklių žvejybą ir taikyti atsargumo principą, nustatant leidžiamus sužvejoti kiekius, siekiant užkirsti kelią bet kokiam tolesniam Baltijos jūros žuvų išteklių mažėjimui.
Europarlamentarai ragina sutelkti socialinę ir finansinę paramą, vietos investicijas, laikinas kompensacijas ir pereinamojo laikotarpio pagalbą žvejams, kad būtų išvengta nepagrįstų sunkumų.
„Po daugelio neatsakingo valdymo ir politinių nesėkmių metų Europos Parlamentas pagaliau siunčia aiškią žinią Komisijai ir ES vyriausybėms: dabartinė padėtis turi keistis. Baltijos jūra nebegali ištverti daugiau tuščių pažadų ir atidėliotų veiksmų. Laikas atkurti mūsų jūrą. Milijonai piliečių aštuoniose su Baltijos jūra besiribojančiose valstybėse tikisi, kad politikai prisiims atsakomybę“, – teigia EP pranešėja Isabella Lövin (Žalieji, Švedija).
Rezultatų pasiekti nepavyko
Jos parengtoje ataskaitoje teigiama, kad dabartinės priemonės nepadėjo atkurti žuvų populiacijų iki maksimalaus tausaus laimikio (FMSY) lygio. Todėl siūloma ne tik vertinti planą, bet ir iš esmės peržiūrėti jo veikimo logiką – numatyti automatinius apsaugos mechanizmus, stiprinti mokslinį pagrindimą, daugiau dėmesio skirti genetiniams tyrimams bei platesniam ekosisteminiam požiūriui.
Akcentuojamos platesnės Baltijos problemos – klimato kaita, eutrofikacija, invazinės rūšys, plėšrūnų poveikis, Antrojo pasaulinio karo cheminiai ginklai bei Rusijos nustatomos kvotos ir „šešėlinio laivyno“ keliama rizika. Didžiausią nerimą kelia kritinė Baltijos menkių būklė.
Lietuvoje dirbantys specialistai akcentuoja – problema yra gerokai sudėtingesnė.
Žuvininkystės departamento Žuvininkystės politikos skyriaus vedėja Vilda Griūnienė pabrėžia, kad žvejybos spaudimas Baltijoje buvo sumažintas, tačiau žuvų ištekliai daugeliu atvejų neatsistatė taip, kaip tikėtasi. Klaipėdos universiteto mokslininkas Robertas Staponkus problemą vertina dar plačiau – jo teigimu, pati Baltijos ekosistema po truputį degraduoja, todėl dabartinis valdymas turėtų tapti adaptyvesnis.
Planas veikė, bet biologinis atsakas neįvyko
V.Griūnienė pabrėžia, kad Baltijos jūros daugiametis planas nuo pat pradžių buvo skirtas reguliuoti žvejybos spaudimą, o ne spręsti visas Baltijos ekologines problemas.
Anot jos, vertinant plano įgyvendinimą svarbu atskirti du dalykus – žvejybos intensyvumo mažinimą ir realų žuvų išteklių atsikūrimą.
„Žvejybos spaudimas buvo sumažintas, daugeliu atvejų pasiekta arba priartėta prie FMSY lygio, tačiau žuvų ištekliai daugeliu atvejų neatsistatė taip, kaip tikėtasi“, – pažymi V. Griūnienė.
Žvejybos spaudimas buvo sumažintas, daugeliu atvejų pasiekta arba priartėta prie FMSY lygio, tačiau žuvų ištekliai daugeliu atvejų neatsistatė taip, kaip tikėtasi.
Pasak jos, būtent čia ir atsiskleidžia pagrindinė Baltijos problema – net ir mažinant žvejybą, žuvų populiacijos kai kuriais atvejais toliau nyko.
Departamento vertinimu, tai rodo, kad žuvų išteklių būklę šiandien lemia ne vien žvejyba, bet ir daug platesni ekosisteminiai procesai: eutrofikacija, klimato kaita, temperatūros ir druskingumo pokyčiai, pažeistos nerštavietės.
Ji primena, kad dar 2020 metų Europos Komisijos vertinime buvo konstatuota, jog rytinės Baltijos menkės tris kartus daugiau žūsta dėl aplinkos poveikio nei dėl pačios žvejybos.
Rytinės Baltijos menkės tris kartus daugiau žūsta dėl aplinkos poveikio nei dėl pačios žvejybos.
Todėl departamentas atsargiai vertina siūlymus susijusius vien su griežtesniais ribojimais žvejams.
„Papildomi žvejybos veiklos ribojimai, neatsižvelgiant į platesnį aplinkos ir geopolitinį kontekstą, nebūtinai užtikrins spartesnį žuvų išteklių atsikūrimą“, – teigia V.Griūnienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į geopolitinį aspektą – Baltijos jūra nėra vien ES reguliuojama erdvė. Rusija nedalyvauja Baltijos daugiametyje plane ir kvotas nustato vienašališkai.
„Dalis bendrų Baltijos jūros žuvų populiacijų patiria papildomą žvejybos spaudimą už ES reguliacinės sistemos ribų, o tai mažina ES taikomų apsaugos priemonių efektyvumą“, – pažymi ji.
Baltijos problema jau seniai nebėra tik žvejyba
Klaipėdos universiteto mokslininkas Robertas Staponkus situaciją vertina dar griežčiau. Jo teigimu, Baltijos jūros ekosistema jau kurį laiką juda degradacijos kryptimi, o dabartinis valdymo modelis tapo pernelyg nelankstus.
„Vienas dalykas yra modeliavimas ir bandymas nustatyti maksimalų tausų laimikį, o realybėje situacija yra kitokia. Panašu, kad Baltija kaip ekosistema po truputį degraduoja“, – sako mokslininkas.
Anot jo, didžiausią poveikį šiandien daro klimato kaita ir eutrofikacija. Baltijos vanduo šyla, keičiasi druskingumas, o tai tiesiogiai veikia jautrias rūšis, ypač rytinę Baltijos menkę.
„Menkė yra šaltamėgė žuvis. Jai Baltijoje lieka vis mažiau vietos“, – teigia R. Staponkus.
Jis pabrėžia, kad problemos neapsiriboja vien menke. Panašūs pokyčiai matomi ir tarp smulkiųjų žuvų – šprotų bei strimelių, kurių ištekliai traukiasi į šiaurę.
Dar viena esminė problema – eutrofikacija ir vadinamosios „mirusios zonos“.
„Šių zonų dydis Baltijoje jau prilyginamas Lietuvos teritorijai. Tai toksinės zonos, kuriose gyvena tik bakterijos. Žuvims ten nėra kuo maitintis“, – sako mokslininkas.
Dar viena esminė Baltijos jūros problema – eutrofikacija ir vadinamosios „mirusios zonos“
Pasak jo, po dumblių žydėjimo į dugną nusėdanti organika suyra be deguonies, išskirdama toksiškas medžiagas, o tai naikina žuvų nerštavietes.
Mokslininkas teigia palaikantis europarlamentarų siūlymus stiprinti žuvų genetinius tyrimus. Jo teigimu, Baltijoje egzistuoja atskiros žuvų populiacijos, kurios šiandien valdomos pernelyg apibendrintai.
„Menkės yra bent dvi ar trys populiacijos, strimelių – penkios. Turėtų būti valdomos ne bendrai rūšys, o konkrečių populiacijų ištekliai“, – aiškina jis.
Planas tampa platesnės Baltijos krizės simboliu
Europarlamentarų siūlymas peržiūrėti Baltijos daugiametį planą iš esmės rodo platesnį pokytį Europos požiūryje į Baltijos krizę. Iki šiol pagrindinis dėmesys buvo skiriamas žvejybos ribojimams, tačiau vis daugiau institucijų pripažįsta, kad vien kvotų mažinimas situacijos neišsprendžia.
Tiek Žuvininkystės departamentas, tiek mokslininkai sutaria dėl vieno – Baltijos jūros problema tapo kompleksinė. Klimato kaita, eutrofikacija, geopolitika, tarša, biologiniai pokyčiai ir lėtai veikiantys politiniai sprendimai susilieja į vieną krizę, kurios nebegalima spręsti vien tradicinėmis žuvininkystės priemonėmis.
„Ekosisteminiai pokyčiai patys stumia plano peržiūrėjimą. Jeigu jis būtų efektyvus, tiek diskusijų nebūtų“, – sako R.Staponkus.
Tačiau kartu tiek institucijos, tiek mokslininkai pripažįsta, kad net ir peržiūrėjus planą greitų rezultatų tikėtis sudėtinga. Baltijos jūros ekosistemos pokyčiai vyksta dešimtmečiais, o dalis procesų, mokslininkų vertinimu, jau gali būti sunkiai besustadomi.
Projektą iš dalies finansuoja Europos Parlamentas. Tačiau už turinyje išreikštą nuomonę ar požiūrį atsako tik autorius (-iai); Europos Parlamentas už juos negali būti laikomas atsakingu.
