Beveik prieš mėnesį įsiplieskęs Jungtinių Valstijų ir Izraelio karas prieš Iraną atitraukė pasaulio dėmesį nuo kruvino Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą ir neribotam laikui atidėjo kitą amerikiečių remiamų taikos derybų etapą.
Oro gynybos raketų, kurių Ukraina desperatiškai reikia gynybai, atsargos iškeliavo į Artimuosius Rytus, kur sparčiai senka. Tuo tarpu Ukrainoje – liko tik žiaurių Rusijos smūgių per žiemą išsekinti žmonės.
Jau penktus metus kovojančiai šaliai vadovaujantis V.Zelenskis turi įprotį kartą per mėnesį ar du aplankyti netoli fronto linijos esančius karius. Jo saugumą turintys garantuoti pareigūnai šių kelionių nekenčia. Tačiau V.Zelenskis sako, kad jos jį įkvepia.
„Esu čia dėl karininkų ir kareivių kovinės dvasios“, – prisipažino man V.Zelenskis, kai prisėdome ant suoliuko Kramatorsko parke, Donecko srityje.
Ukrainos prezidentas pakvietė laikraščio „The New York Times“ žurnalistus prisijungti prie vienos iš jo kelionių į rytus. V.Zelenskis su manimi ir vienu iš mūsų fotografu Brendanu Hoffmanu per kelionę kalbėjosi apie 90 minučių.
Jis atskleidė, kad norėjo keliauti būtent į Donecko sritį, nes Rusija toliau atkakliai spaudžia Ukrainą paaukoti visą regioną, įskaitant tą dalį, kurios kontrolė vis dar priklauso Kyjivui, ir įvardija tai kaip bet kokio galimo taikos susitarimo sąlygą. Šis klausimas tebėra didžiausias kliuvinys derybose.
Pasiutpolkėje su Donaldo Trumpo administracija, nekantraujančia užbaigti karą ir prisimti nuopelnus, V.Zelenskis ne kartą siūlė kompromisus. Tačiau, nusprendęs vykti į Donecką, jis aiškiai parodė, kad Ukraina neketina pasitraukti iš Donbaso.
„Kalbame ne apie kilometrus, o apie žmones, – pabrėžė jis. – Matote, miestas pilnas gyvybės“.
Tuomet V.Zelenskis mostelėjo į šalia plevėsuojančią geltonai mėlyną Ukrainos vėliavą, bėgikus, sumišusį vyrą, kurio pasivaikščiojimą parke nutraukė prezidento kolona.
Miesto stenduose reklamuojami dešrainiai ir mėsainiai. Žmonės važinėja dviračiais ir vedžioja šunis. Maisto prekių parduotuvių durys atviros. Tose Donecko srities dalyse, kurias kontroliuoja Ukraina, gyvena beveik 200 tūkst. žmonių.
Net, jei Jungtinių Valstijų dėmesį atitrauks dar vienas karas Artimuosiuose Rytuose, ir net, jeigu dėl šio karo taps vis sunkiau gauti reikalingų ginklų, V.Zelenskis žino – Ukraina vis tiek privalo gyventi ir kovoti.
Fronto linija nuo Kramatorsko nutolusi ne daugiau nei per 16 km. Tai pakankamai arti: Rusijos dronų operatoriai jau beveik pusmetį atkakliai talžo miestą.
Sėdime parke. Karo, kuris jau pražudė daugiau nei 15 tūkst. civilių bei šimtus tūkstančių Ukrainos ir Rusijos kariškių, pabaiga atrodo labai tolima. Ypač, kuomet mūsų pokalbį pertraukė šlapdriba ir oro pavojaus sirenos.
Antrasis mudviejų pokalbis vyko per pietus. Slaptoje požeminėje vadavietėje, kuri kvepėjo pušimis, valgėme burokėlių ir krienų salotas, bulvių košę bei vištienos kotletus. Trečią kartą įsikalbėjome važiuodami traukiniu atgal į Kyjivą.
V.Zelenskio balsas atrodė kiek prikimęs, jis retkarčiais sukosėdavo. Po to, kai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo plataus masto invaziją, Ukrainos vadovo, kuris naktimis kreipdavosi iš bunkerio ir atsisakinėjo Vakarų sąjungininkų pasiūlymų jį evakuoti, išvaizda buvo kone berniukiška. Dabar V.Zelenskio veide matyti visas jo 48 metų gyvenimas.
Mums kalbantis, jis ne kartą pabrėžė du dalykus: jo šalis yra pasirengusi pasidalinti savo mūšio lauko patirtimi ir technologijomis, kad padėtų JAV sąjungininkams Artimuosiuose Rytuose, tačiau Ukrainai taip pat reikia daugiau pagalbos kovojant su Rusija.
Jis sakė, kad išsiuntė Ukrainoje pagamintus bepiločių orlaivių perėmėjus ir dronų ekspertus padėti ginti JAV karinių bazių Jordanijoje. Prezidentas taip pat pridūrė, kad į Artimuosius Rytus vyks daugiau ekspertų, kurie konsultuos kitas šalis, kaip kovoti su Irano „Shahedais“, kuriuos Rusija jau ne vienerius metus naudoja prieš Ukrainą.
Dabar, kai jos pačios tapo Irano dronų taikiniu, Persijos įlankos šalys nuožmiai atsišaudo brangiai kainuojančiomis „Patriot“ sistemų raketomis. Tai prilygsta bandymui užmušti musę su bazuka.
Ukrainai reikia „Patriot“ raketų, kad apsisaugotų nuo balistinių raketų, kurias Rusija kone kasdien leidžia į Ukrainos miestus. Galbūt jas būtų galima iškeisti į ukrainietiškus dronų perėmėjus, svarstė V.Zelenskis.
Kelionė iš Kyjivo į frontą ir atgal užtruko beveik 27 valandas. Po daugiau nei 8 val. kelionės traukiniu iki netoli Charkivo esančios stoties, V.Zelenskio konvojus iš mikroautobusų, visureigių ir sunkvežimių dar porą valandų važiavo gilyn į Donecko sritį tinklais uždengtais keliais, kad pavyktų apsaugoti transporto priemones nuo atakos dronų smūgių.
Liko neaišku, ar dronas buvo rusiškas, ar ukrainietiškas.
Kolona lėkė per kaimus su sugriautomis bažnyčiomis ir namais, užkaltais langais, tik kartais paspausdamos greičiau nei 90 km/val. greičiu.
Sunkvežimiai ir net geltonas statybinis ekskavatorius buvo aprūpinti laikinais apsauginiais narvais nuo dronų ir elektroninių signalų slopintuvais.
V.Zelenskis pirmiausia aplankė karius Družkivkoje. Šį fronto linijos miestą Rusijos pajėgos apšaudo beveik kasdien. Man ir fotografui buvo nurodyta, kad ten vykti pernelyg pavojinga, todėl buvome nuvežti pusryčių į Slovjanską.
Miesto aikštėje prie skulptūros, vaizduojančios šokančią porą ir tapusios ukrainiečių netekties bei atsparumo simboliu, V.Zelenskis nufilmavo vaizdo įrašą. Prie statulos, pramintos paminklu įsimylėjeliams, anksčiau tuokdavosi poros, tarp jų ir kariškiai. Neseniai rusai apšaudė aikštę. Paminklas išliko.
Vėliau, kai Ukrainos vadovas bunkeryje išklausė naujausią informaciją apie padėtį vietoje, tolumoje sprogo rusų valdomoji bomba. Tada virš laukiančio prezidento konvojaus praskrido pirmojo asmens vaizdo (first person view, FPV) dronas. Transporto priemonės, kurioje sėdėjau aš ir B.Hoffmanas, vairuotojas staigiai įjungė atbulinę pavarą, kad tarp automobilių atsirastų atstumas. Liko neaišku, ar dronas buvo rusiškas, ar ukrainietiškas.
V.Zelenskis ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas svarstė, kad galbūt verta aplankyti kaimyninę Zaporižios sritį. Vasario mėn. ukrainiečių pajėgoms pavyko ten išlaisvinti tiek teritorijos, kad Ukraina pirmą kartą nuo 2023 m. lapkričio mėn. atkovojo daugiau teritorijos nei jos užgrobė Rusija.
Tokia kelionė būtų buvusi lyg šventė. Tačiau Donecko srityje Rusija ir Ukraina kovoja dėl kiekvieno šios aršiausius ginčus keliančios žemės metro.
Sustojęs karinėse vadavietėse Ukrainos prezidentas įteikė medalius kariams. Kai kurie iš jų kovoja jau 12 metų, nuo tada, kai 2014 metais Rusija pradėjo savo karą rytuose. Jis spaudė rankas vadams ir išklausė jų prašymų skirti daugiau pinigų, įrangos ir vyrų. Tiesiog daugiau.
„Taip, esame labai intensyvioje, sudėtingoje kryptyje, rytuose, – pripažino Zelenskis. – Jiems reikia daugybės dalykų. Ir kiekvieną dieną tie poreikiai keičiasi“.
Visą dieną V.Zelenskis gėrė vien kavą. Vienas jo patarėjas suskaičiavo, kad prezidentas per dieną išgeria 10 ar daugiau puodelių.
„Ne, ne, ne, – atsakė V.Zelenskis, kai vakare jam kažkas pasiūlė vandens. – Aš išgersiu kavos.“
Jiedu su kariuomenės vadu Oleksandru Syrskiu apsikeitė keliais juokeliais apie tai, kiek kiekvienam iš jų pavyksta pamiegoti. V.Zelenskis sakė, kad per naktį vidutiniškai miega apie 5 val. Tuo tarpu O.Syrskis tvirtino, kad jam tenka pamiegoti vos 3 ar 3,5 val. Prezidentas patvirtino, kad generolas iš tikrųjų kasdien miega tik nuo 3 iki 5 valandų.
Paklausiau V.Zelenskio, ar jis matė D.Trumpo komentarus žurnalui „Politico“ apie tai, kad esą V.Zelenskis yra tikroji kliūtis derybose dėl taikos, ir jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neva yra pasirengęs sudaryti susitarimą, nors įrodymai liudijima priešingai.
Prezidentas tik gūžtelėjo pečiais. Jis visada atsargus, kalbėdamas apie D.Trumpą. V.Zelenskis pasišaipė iš to, kad jam vis dar tenka aiškinti karo priežastis.
„Maniau, kad ir taip suprantama, kas yra agresorius, o kas ne“, – sakė jis.
V.Zelenskis paatviravo iš Steve'o Witkoffo, D.Trumpo specialiojo pasiuntinio, ir Jaredo Kushnerio, JAV prezidento svainio, girdėjęs skirtingus vertinimus. Tačiu jis patikino, kad abu jie sunkiai dirbo, jog būtų priartėta prie susitarimo.
Kitas taikos derybų, kuriose dalyvauja Ukraina, Rusija ir Jungtinės Valstijos, raundas turėjo įvykti Jungtiniuose Arabų Emyratuose tą pačią dieną, kai V.Zelenskis sėdo į traukinį ir išvyko į frontą.
Amerikiečiai siūlė alternatyvias derybas, kuriose dalyvautų tik Ukraina ir Rusija, paminėjo V.Zelenskis, bet pripažino norėjęs palaukti, kol bus galima surengti kitą trišalį susitikimą.
Karas su Iranu ne tik kelia pavojų, kad Amerikos žvilgsnis nukryps nuo Ukrainos. Kiekviena paleista „Patriot“ raketa Artimuosiuose Rytuose taip pat skausmingai primena, kiek nedaug jų apskritai liko pasaulyje.
V.Zelenskis teigė, kad, vertinant Irano atsakomųjų smūgių mastą, nenuostabu, kad šios šalys iššaudė tiek daug „Patriot“ raketų.
„Tai buvo didelė ataka, taip. Panašias turėjome visą šią žiemą“, – pasakė jis ir nejaukiai nusijuokė. Rusijos smūgiai praėjusią žiemą buvo negailestingi.
Pasak V.Zelenskio, Ukraina nebeturi „Patriot“ raketų. Paklaustas, ką teks daryti, jeigu Ukraina jų negaus daugiau, prezidentas atsakė, kad tai „labai sunkus klausimas“.
Jis pakartojo, kad sulaukė daugybės Artimųjų Rytų lyderių, įskaitant Saudo Arabijos kronprincą Mohammedą bin Salmaną, skambučių. Visi jie norėjo Ukrainos bepiločių orlaivių perėmėjų. V.Zelenskis jiems sakė, kad padarys tai, ką galės.
Mūsų traukinys į stotį įvažiavo šeštadienį 1.30 val. Tuo metu Kyjive jau apie 40 minučių aidėjo oro pavojaus sirenos. V.Zelenskio automobilis išlėkė iš traukinių stoties, o tolumoje dundėjo oro gynybos sistemos.
Ukrainos karinių oro pajėgų duomenimis, tą naktį rusai į Ukrainos miestus paleido 480 bepiločių orlaivių ir 29 raketas. Ukrainai pavyko numušti 453 dronus ir 19 raketų.
Kramatorske per aviacinės bombos sprogimą buvo sužeisti šeši žmonės, tarp jų trys vaikai. Charkive nuo raketos žuvo 10 žmonių, tarp jų berniukas, kuris mokėsi antroje klasėje, ir aštuntokė mergaitė. Kartu su jais žuvo ir jų motinos.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company




