Visi komentarai turi savo logiką, grindžiami argumentais, kuriuos galima priimti arba su jais nesutikti, sako buvęs užsienio reikalų ministras ir dabartinis Lietuvos ambasadorius Švedijoje Linas Linkevičius.
Labai praktiškas klausimas – ar pasaulis tapo saugesnis, ar tapo aiškiau, kokios praktinės šio strateginio dokumento pasekmės ir, pagaliau, ar randame jame kažką labai netikėto?
Atsakymas, ko gero, neigiamas, nes lieka, kaip ir buvo, labai daug neaiškumo, neatsakytų praktinių klausimų.
Donaldo Trumpo administracija jau ir taip, rodos, visus įpratino neskubėti su jokiomis apibendrinančiomis išvadomis – verčiau stebėti, kokie gi tie praktiniai veiksmai.
Tų veiksmų apibūdinimui, ypač pastaruoju metu, labiausiai tinka žodis – neprognozuojamumas.
Keletas konkrečių iliustracijų. Tai, kad Amerikos dėmesys Europai slopsta su visomis finansinėmis ir, deja, saugumo pasekmėmis jutome ir prie Baracko Obamos administracijos. D.Trumpas savo pirmojoje kadencijoje net kiek padidino JAV karinį kontingentą Europoje. Pagaliau Europos identiteto kritika ir „erozijos“ vertinimai apskritai neturėtų būti tokio dokumento objektu.
Tai, kad D.Trumpas nemėgsta Europos, kad jam „nerūpi“ europiečių lūkesčiai ir nuomonė – kalba atvirai ir seniai. Bet juk vis tiek paminėta, kad Amerikai reikia Europos kaip stiprios partnerės.
Tai, kad D.Trumpas palaiko Europoje radikalias kraštutines dešiniąsias politines jėgas ir partijas, taip pat nieko nestebina.
Tai, kad nenori priimti Ukrainos į NATO ir apskritai skeptiškai žiūri į NATO plėtrą, taip pat niekam ne paslaptis.
Čia tik pastebėčiau, kad ir dabar naujų narių priėmimui reikia konsensuso, o jo nėra ne tik dėl JAV pozicijos. O 10 NATO sutarties straipsnio – „NATO atvirų durų“ politikos – dauguma tikrai nesutiks išbraukti. Šiandien konsensuso nėra, bet nereiškia, kad nebus ateityje.
Ir visas kitas strategijos nuostatas reikės kažkaip praktiškai įgyvendinti. Karinė strategija ir konkretūs sprendimai apspręs kiek ir kur bus dislokuota JAV karių. Įsitraukimo įgyvendinant strategijos nuostatas praktiškai reikės ir iš kitų Valstybės institucijų, ypač iš Kongreso.
Taip kad neturiu tikslo nuraminti, bet norėčiau gal kiek apraminti tas aistras, kurių pastaruoju metu ir taip per daug. Žiūrėkim ne tik į kitus, bet pirmiausia į save, į Europą. Ar pakankamai „atrakinome“ savo potencialą, ar užtenka drąsos ir lyderystės spręsti ir atliepti visus esamus šių dienų iššūkius. Jei būsime drąsūs, ryžtingi, stiprūs, jei pateiksime savo darbotvarkę, o ne tik nuolankiai lauksim malonių iš už vandenyno, tai ir amerikiečiams atrodysime patrauklesni. Nereikės nuolat skųstis, kad mūsų neprileidžia prie derybų stalo.
Dar labai svarbu, kad neprisidėtume bent jau iš savo pusės prie „blogio ašies“ ilgamečių pastangų sugriauti, suardyti transatlantinius saitus.
Laikai keisis ir strategijos keisis, o interesai išliks.
