Žurnalistų atliktame tyrime pateikiamos šešių karių ir kolonijoje žuvusio jūrų pėstininko sesers parodymai. Jų parodymai rodo ne tik atskirų sargybinių ir medikų sadistinius polinkius, bet ir sistemingą bei tikslingą žmonių luošinimo kampaniją.
Buvę belaisviai koloniją sutartinai vadina „pragaru“ ir „vieta, kur lėtai žudoma“.
Jų teigimu, ten kaliniai beveik kasdien buvo mušami, kankinami elektros srove, žeminami, priversti valandas stovėti nejudėdami ir jiems buvo atsisakoma suteikti medicininę pagalbą.
Karo belaisviai tvirtina, kad bet koks veiksmas – nuo žvilgsnio pro langą iki prašymo duoti vandens – reikalavo leidimo, o menkiausias pažeidimas buvo baudžiamas žiauriomis bausmėmis.
Du iš šešių belaisvių žurnalistams pasakojo apie elektros šoko naudojimą prieš genitalijas. Jie taip pat minėjo atvejus, kai kalinius užpuldavo tarnybiniai aviganiai. Be to, belaisviai skundėsi prastu maistu, dėl kurio jie numetė iki 25–30 kilogramų svorio.
Žurnalistų duomenimis, į Mordovijos IK-10 koloniją, esančią Zubovo-Polianskio rajono Udarno kaime, belaisviai pradėti masiškai vežti 2023 m. sausio–vasario mėnesiais.
Vienas iš BBC šaltinių teigia, kad iki 2025 m. sausio į šią koloniją buvo atvežta 610 belaisvių – tai sudaro maždaug 40 proc. maksimalaus kalinių skaičiaus kolonijoje.
Udarno kolonija IK-10 – tai įstaiga, kurioje pačios griežčiausios kalinimo sąlygos. Ten, pagal Rusijos Baudžiamąjį kodeksą, siunčiami vyrai, nuteisti kalėti iki gyvos galvos, arba „ypač pavojingi recidyvistai“.
Specialaus režimo kolonijose yra trys gyvenimo sąlygų rūšys: palengvintos, įprastos ir griežtos. Pastarosios numatytos dviem kalinių kategorijoms – tiems, kurie jau specialaus režimo kolonijoje piktybiškai pažeidė tvarką, arba nuteistiesiems, kurie bausmės atlikimo laikotarpiu padarė naujus nusikaltimus.
„Neleisdavo atsisėsti ir pajudėti“
Ukrainiečių karys, slapyvardžiu Architektas, kuris 2022 m. gegužės mėn. Mariupolyje pateko į rusų nelaisvę, Mordovijos kolonijoje praleido 11 mėnesių, nuo 2024 m. vasario iki gruodžio mėn.
Nuo tada vyras skaičiavo dienas iki išlaisvinimo. Jis svajojo grįžti namo iki tūkstantosios nelaisvės dienos – ir jam tai pavyko: jis buvo iškeistas 992-ąją dieną.
Jis tuo tikėjo, nepaisant to, kad jo gimtasis Chersonas, kai jis pateko į nelaisvę, buvo okupuotas.
Architektas papasakojo apie kankinimus elektrošoku ir mušimus vamzdžiu iki sunkaus kūno sužalojimo.
„Jie muša ir juokiasi, linksminasi, jiems tai malonu“, – apie prižiūrėtojus prabilo kariškis.
Pasak jo, kankindami kalinius, Fedralinės kalėjimų tarnybos (FSIN) pareigūnai vadino „fašistais“ bei „naciais“.
„Jie rėkė ant mūsų: „Jūs esate fašistai, jūs esate naciai! Kodėl jūs norite įstoti į Europą? Kam jums reikalingas Maidanas? Kodėl aštuonerius metus bombardavote Donbasą?“ Jiems mes tiesiog kitokie. Jiems nepatinka, kad mes paliekame sovietinę erdvę, kad einame į Europą, kad siekiame gyventi civilizuotame pasaulyje“, – kalbėjo Architektas.
Tu tiesiog stovi vienoje vietoje visą dieną. Jei atsiremi ir tai pamato vaizdo kamera – viskas, tave išveda. Ir ne tik tave – išveda kameros budėtoją ir visus kitus.
Anot jo, jis įstojo į tarnybą, nes iš tiesų tai buvo jo vaikystės svajonė.
„Be to, jau tuo metu, prieš Rusijos plataus masto invaziją, supratau: būtent dėl kariuomenės mūsų šalis ir toliau egzistuoja“, – sakė jis.
Vyras pasakojo, kad kankinimo metodų netrūko: kaliniai buvo verčiami stovėti vienoje vietoje iki 16 valandų per parą „be teisės atsisėsti ar net pajudėti“ ir prievarta dainuoti Rusijos himną.
Jei dainavimas nepatiko, galėjo sumušti, sakė Architektas. Kalbėdamas apie stovėjimo bausmę, jis pažymėjo, kad tai galėjo tęstis mėnesius: kalinių kojos pabrinkdavo, ant jų atsirasdavo pūliuojančios žaizdos.
„Jei jų negydydavo, grėsė amputacija. Sunkiais atvejais – mirtis“, – paaiškino kariškis.
„Tu tiesiog stovi vienoje vietoje visą dieną. Jei atsiremi ir tai pamato vaizdo kamera – viskas, tave išveda. Ir ne tik tave – išveda kameros budėtoją ir visus kitus. Ir tiesiai koridoriuje prasideda tardymas su sumušimais: „Kas atsisėdo? Kas pajudėjo? Kas kalbėjo?“ Ten reikia stovėti visiškai nejudant“, – pridūrė jis.
Be to, Architektas tapo liudininku, kaip vienas iš belaisvių nebegalėjo vaikščioti. Pasak jo, tai įvyko po „priėmimo ceremonijos“ – naujai atvykusiųjų registracijos procedūros.
„Priėmimas“ – viena iš žiauriausių praktikų Rusijos griežto režimo kolonijose. Po etapo kaliniai yra varomi pro FSIN pareigūnų su šunimis rikiuotę pusiau susilenkę, dažnai tuo metu sargybiniai šaukia ir muša. Toliau kaliniai yra nurengiami ir mušami. Tai vyksta ne kiekvienoje kolonijoje, bet taip masiškai, kad netgi nėra per daug slepiama“, – pasakojo kariškis.
„Mažasis Gvantanamas“
Buvęs kalinys Vladimiras Kačajevas 2015 m. naujienų portalui „Mediazona“ (įtraukta į Rusijos Teisingumo ministerijos „užsienio agentų“ registrą) pasakojo, kad bendra kameros tipo patalpa (kur laikomi „piktadariai“) – „tai mažasis Gvantanamas“.
Tuberkulioze sergantieji 24 valandas praleidžia kartu su sveikaisiais.
V.Kačajevas šią vietą vadino tuberkuliozės židiniu: „Tabletes duoda tik pagal receptą. O pasiekti, kad tave priimtų gydytojai, yra neįmanoma. Ir ten iki šiol viskas yra taip pat. Niekas ten nepasikeitė, netgi tapo dar blogiau. Betono kameros ir drėgmė dar didesnė“.
„Tuberkulioze sergantieji 24 valandas praleidžia kartu su sveikaisiais“, – 2014 m. apie IK-10 rašė žmogaus teisių gynėjas Sergejus Marijinas, kuris daug metų kovojo su Mordovijos kalinių teisių pažeidimais, o dabar pats atlieka bausmę kolonijoje už antikarinį įrašą ir piketą.
Tačiau sveikų žmonių ten „galima ieškoti su žiburiu, bet vargu ar rasite“, pridūrė S.Marijinas.
„Jie visą gyvenimą buvo vergais“
Sanitaras ir vairuotojas Oleksandras Teteriatnikovas prisimena, kad tiesiog norint pakelti galvą ir pažvelgti į dangų reikėjo leidimo.
Mordovijos kolonijoje jis praleido beveik metus. Iš viso nelaisvėje – 21 mėnesį. Iki Mordovijos jis buvo laikomas SIZO-2 kalėjime Riažko mieste Riazanės srityje.
Vyras pasakojo, kai atėjo tikrinti jo kameros, jis matė tik „revizoriaus“ kojas – pakelti akis buvo draudžiama. Ukrainos belaisviai niekada nematė nei sargybinių, nei nusikaltėlių, kurie padėdavo kalėjimo prižiūrėtojams, veidų.
Juos veda televizijos propaganda. Jie visą gyvenimą buvo ir lieka vergais. Klausėsi savo televizoriaus, o tada atvykdavo į koloniją pamainai ir tyčiojosi iš mūsų.
Be to, sakė Oleksandras, per visą tą laiką jis nepastebėjo kokių nors pokyčių ukrainiečių belaisvių atžvilgiu: jie buvo niekinami ir laikomi prasčiausiomis sąlygomis.
„Juos veda televizijos propaganda. Jie visą gyvenimą buvo ir lieka vergais. Klausėsi savo televizoriaus, o tada atvykdavo į koloniją pamainai ir tyčiojosi iš mūsų. Jie mums primindavo Mazepą, kuris išdavė Petrą I, kai vyko mūšis prie Poltavos. Primindavo Banderą, kuris tariamai dirbo Hitleriui. Savo istorijos jie nežino. Bet žino, kas vyksta pas mus... Putinas juos užzombino“, – kalbėjo jis.
Per 632 dienas nelaisvėje Oleksandras, kaip ir kiti karo belaisviai, su kuriais bendravo žurnalistai, nė karto nematė Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) atstovų, kuriems pavyko gauti prieigą prie ukrainiečių belaisvių.
Komitetas toli gražu ne visada gauna prieigą prie kalinimo vietų, kuriose laikomi ukrainiečiai Rusijoje, jau nekalbant apie izoliatorius ir kolonijas okupuotose teritorijose.
Pavyzdžiui, Rusijos valdžia taip ir neleido Raudonojo Kryžiaus atstovams patekti į SIZO-2 Taganroge – iš Rusijos nelaisvės išlaisvinti Ukrainos kariai dar 2023 m. pasakojo, kad šiame izoliatoriuje jie buvo nuolat žiauriai kankinami.
Jų teigimu, fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant mušimą ir kankinimą elektros srove, ten taip pat yra sistemingas. Tame pačiame SIZO buvo laikoma vėliau Rusijos nelaisvėje nužudyta 27-erių metų žurnalistė Viktorija Roščyna.
Mėto pėdas
Visi apklausti Ukrainos kariai BBC pasakojo, kad kasdien girdėdavo neapykantos ir įžeidžiančius žodžius Ukrainos ir Ukrainos valstybės atžvilgiu.
Be to, fizinis ir psichologinis smurtas buvo sistemingas ir kasdienis, o buvę už nusikaltimus nuteisti asmenys skundėsi atskirais žiauraus elgesio atvejais ir prastomis gyvenimo sąlygomis.
Ukrainos koordinacinis štabas, atsakingas už elgesį su belaisviais, pranešė, kad jam žinoma apie 300 vietų, kuriose laikomi karo belaisviai ir civiliai ukrainiečiai.
Mordovijos kolonija yra 500 km nuo Maskvos ir 1600 km nuo Ukrainos. Iki 2023 m. pradžios padidėjo Rusijos nelaisvėje esančių ukrainiečių karių skaičius, o kai kurie kalėjimai okupuotose teritorijose buvo uždaryti arba perpildyti.
Ukrainos Žmogaus teisių žiniasklaidos iniciatyvos duomenimis, 2023 m. birželio mėn. Ukrainos belaisviai Rusijoje buvo laikomi daugiau nei 40 kolonijų ir SIZO, be to, jie buvo reguliariai perkeliami iš vieno kalėjimo į kitą.
Pasak žmogaus teisių gynėjų apklaustų karo belaisvių, tai daroma tam, kad kalinamieji negalėtų priprasti prie konkrečios kalėjimo vietos ir vėliau atpažinti prižiūrėtojus. Kuo ilgiau žmogus yra vienoje vietoje, tuo daugiau jis gali įsiminti ir sužinoti.
Be to, kalėjimų keitimas painioja belaisvių pėdsakus, ir artimieji negali atsekti jų maršruto. Tačiau tam Rusijos valdžios institucijos turi nuolat plėsti tokių nelaisvės vietų geografiją ir sąrašą.
2024 m. gegužės mėn. Ukrainos žvalgyba pareiškė, kad belaisviai laikomi 186 vietose, į kurias Rusija neįleidžia Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovų.
2025 m. gegužės mėn. Ukrainos koordinacinis štabas, atsakingas už elgesį su belaisviais, pranešė, kad jam žinoma apie 300 vietų, kuriose laikomi karo belaisviai ir civiliai ukrainiečiai. BBC negali nepriklausomai patvirtinti šios informacijos.
Vienas iš buvusių Ukrainos karo belaisvių BBC papasakojo, kaip 2025 m. sausio mėn. atsitiktinai išgirdo prižiūrėtojų pokalbį apie belaisvių skaičių visuose keturiuose Mordovijos kolonijos IK-10 barakuose – 610 žmonių.














