„Mokiausi su Rusijos diplomatais“: iš šalies pabėgusi analitikė atskleidė, kaip ir kodėl jie taip dirba

Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą (MGIMO) baigusi moteris pažymėjo, kad mokymasis buvo sutelktas į tam tikrą strategiją: žavėti Vakarus prekybos perspektyvomis, grasinti kaimynams, kalbėti diplomatiškai, bet praktikuoti prievartą. Anot jos, niekam tai neatrodė veidmainystė, veikiau, tai laikyta „realpolitik“, kuria ji buvo mokyta tikėti ir vykdyti.

I.Bondarenko rašė, kad elitinėje Rusijos diplomatijos akademijoje kiekvienas kursas, nesvarbu, į kokią temą besigilintų, buvo skirtas toms pačioms geopolitinio realizmo dievybėms: Hansui Morgenthau, Kennethui Waltzui, Jevgenijui Primakovui ir Johnui Mearsheimeriui.

Socialinių tinklų nuotrauka/Maskvos valstybinis tarptautinių santykių institutas

„Buvome persmelkti realpolitik, tarsi Šaltasis karas niekada nebūtų pasibaigęs, ir mokomi atitinkamai elgtis“, – teigė analitikė.

Anot jos, ji dažnai sulaukia klausimų, kodėl taip sunku bendrauti su Rusijos diplomatais. I.Bondarenko atsakymas paprastas: norint suprasti Rusijos diplomatiją, reikia žinoti, kaip ugdomi Rusijos diplomatai.

Aukštoji mokykla, kurioje ir daugybė rusų diplomatų mokėsi, yra „Rusijos užsienio politikos elito Hogvartsas, vieta, kur formuojama, įkalama ir užantspauduojama Rusijos diplomatų pasaulėžiūra“.

Kitaip nei Vakaruose, kur diplomatai paprastai auklėjami liberaliuoju institucionalizmu, t.y. idėja, kad diplomatija – tai bendradarbiavimas, MGIMO moko priešingai: puolamojo realizmo.

I.Bondarenko atkreipė dėmesį, kad tai buvo ne niuansuotas akademinis puolamasis realizmas, o užkietėjusi, suakmenėjusi jo versija, kur galia yra tiesa, jėga yra teisė, o „įtakos sferos“ yra evangelija.

„Nuo pat pirmosios dienos mus mokė, kad Rusija yra ir turi likti deržava – „didžioji galia“. Ne tik viena iš daugelio šalių, bet ir daugiapolio pasaulio polių. Šalis, kuriai lemta mesti iššūkį Vakarams. Šis įsitikinimas, susiliejęs su apmaudu, imperine nostalgija ir nuolatiniu nuoskaudos jausmu, sudaro Rusijos diplomatijos pagrindą“, – išskyrė buvusi prestižinio Maskvos aukštojo mokslo instituto studentė.

Buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras Jevgenijus Primakovas pasiūlė atsaką į JAV vienpoliškumą: Rusijos, Kinijos ir Indijos „strateginį trikampį“, priminė I.Bondarenko.

„Sputnik“ nuotr./Taro Kono ir Sergejus Lavrovas

„Tai buvo ne diplomatija kaip dialogas, o galios balansavimas, užmaskuotas kaip vizija – varžymosi planas. Jo idėjos suformavo kelias diplomatų kartas, kurios į pasaulį ėmė žvelgti kaip į imperijų šachmatų lentą“, – paaiškino straipsnio autorė ir pridūrė, kad pagrindinėje diplomatų mokykloje nebuvo vietos alternatyviam mąstymui.

„Liberalizmas? Išjuoktas. Konstruktyvizmas? Ignoruojamas.
Postkolonializmas ar feminizmas? Neįsivaizduojama.
MGIMO mokymo programa buvo Šaltojo karo nostalgija, KGB gatvės išmanymas ir teisinė gimnastika. Visa tai pritaikyta prezidento Vladimiro Putino pasaulėžiūrai. Viskas sukosi apie poniatiją (suprastus kodeksus), garbę, išdavystę ir (ne)pasitikėjimą“, – toliau dėstė ji.

Anot straipsnio, Maskvos institute jie buvo mokomi remtis tarptautine teise, bet „pažeidinėti jos dvasią“, ginti normas, bet „jas griauti“, kalbėti apie taiką, bet „pateisinti ir karą“.

„Sakartvelas. Sirija. Ukraina. Tai nebuvo nukrypimai. Mes pasitelkdavome bet kurį „teritorinio vientisumo“ ar „apsisprendimo“ teiginį, kuris tiko tos dienos aktualijoms. Tai Rusijos antinormalizmas“, – pastebėjo I.Bondarenko.

AP/„Scanpix“/Vladimiras Putinas

Analitikė pažymėjo negalinti meluoti, nes techninį parengimą vertina kaip nepriekaištingą. Tarptautinių santykių studentai mokomi kalbų, etiketo, tarptautinės teisės, sutarčių ir mūšių datų išmanymo.

„Vakarų kolegas vis dar stebinu savo Helsinkio susitarimų ar jūrų teisės žiniomis. Tačiau niekada nebuvome mokomi, kaip kritiškai vertinti šias žinias. Man tai pavyko vėliau, įgijus vakarietišką išsilavinimą ir skausmingai pabendravus su kolegomis, baigusiais MGIMO. Turėjau tiek daug ko išmokti“, – pasidalijo straipsnio autorė.

Jos teigimu, kai kurie bendramoksliai buvo kilę iš neturtintų šeimų mažuose miesteliuose ir stengėsi prasimanyti pinigų, kad tik galėtų pragyventi Maskvoje, o Valstybinis tarptautinių santykių institutas buvo „bilietas į karjerą, diplomatinį pasą ir ateitį“.

„Daugelis studentų nesirinko šios sistemos laisva valia. Sistema pasirinko kai kuriuos iš mūsų: o kartą patekus į sistemą, iš jos ištrūkti beveik neįmanoma. Tikrai žinau, kad kai kurie bandė ją pakeisti iš vidaus. Dauguma jų buvo sutriuškinti. Nuslopinti. Išsigandę.
Aš išėjau. Aš maištavau. Bet man pasisekė. Jiems nepasisekė. Ir aš jų nekaltinu“, – atviravo I.Bondarenko.

Aplink ją netrūko ir pasišventusiai tikinčių unikalia Rusijos misija, nors jų ir buvo vienetai, prisiminė moteris. Tarnauti sistemai pasirinko ir dalis tų, kurie turėjo vakarietišką išsilavinimą, dvigubą pilietybę ir šeimos turtus.

„Štai kur aš brėžiu ribą. Jie turėjo pasirinkimą ir liko. To negaliu atleisti“, – pridūrė ji.

Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas

Baigdama komentarą, I.Bondarenko pasidalijo įspėjimu Vakarų politikams. Jos teigimu, jei Vakarai nori veiksmai derėtis su Rusija, jie turi suprasti psichologinę jos diplomatijos architektūrą.

„Dialogas nebus sėkmingas liberaliomis sąlygomis – jis turi būti pagrįstas realizmu, atgrasymu ir strateginiu aiškumu. Negalima apeliuoti į bendras normas, kai kita pusė į jas žiūri kaip į priemones, kuriomis galima žaisti. Negalima manyti, kad diplomatija reiškia pasitikėjimą, kai mokymuose nepasitikėjimo mokoma kaip doktrinos.

Už tų sienų yra žmonių, kurie stebi, mąsto, tikisi. Nenurašykite jų visų. Nekalbėkite tik sankcijų ir ultimatumų kalba. Išmokite kalbėti jų kalba – ne tam, kad pateisintumėte, bet kad suprastumėte, ką jie sako. Ne atleisti, bet pasiruošti tam, kas bus toliau. Tai nereiškia, kad reikia tapti Putinversteher – vokiškas trumpinys tiems, kurie racionalizuoja V.Putino veiksmus prisidengdami supratimu. Tai reiškia, kad reikia pripažinti sistemą tokią, kokia ji yra, ir žmones joje tokius, kokie jie iš tikrųjų yra ir kokiais jie gali tapti“, – paaiškino analitikė.

I.Bondarenko pripažino, kad pabėgimas iš sistemos jai kainavo karjerą, stabilų gyvenimą, draugų tinklą ir galiausiai – tėvynę: „Tokie žmonės kaip aš išėjo iš V.Putino diplomatinės mašinos ir mes galime pamokyti pasaulį, kaip su ja dorotis“.