Pavyzdžiui, žinutėje teigiama, kad Irane valstybė jaunavedžiams neva skiria 64 tūkst. dolerių sumą butui įsigyti, 80 proc. už naftos pardavimą gautų pinigų išdalijama piliečiams, nėra nedarbo, o už veltėdžiavimą baudžiama laisvės atėmimu.
Šis sąrašas yra klasikinis dezinformacijos pavyzdys, kuriame tikri faktai supinti su stipriai išpūstais skaičiais ir visiškomis išmonėmis. Daugelis šių punktų internete klaidžioja metų metus, pagal poreikį keičiant tik šalies pavadinimą.
Klasikinis tokio „gerovės valstybės“ sąrašo pavyzdys plačiai cirkuliavo 2011 metais prasidėjus pilietiniam karui Libijoje. Socialiniuose tinkluose angliškai ir rusiškai platintu analogišku dezinformacija persunktu sąrašu siekta šlovinti šalies diktatorių Muamarą Kadhafi ir jo režimą.
-
Šeši pirštai, leitenantai ir tušti lėktuvai: internautai ieško įrodymų, jog Netanyahu – miręs
-
Irane laidojamų mergaičių kadrai drebina internetą: įspėja, kad tai – melagiena
-
Iranas „keršija“ amerikiečiams: pasirodė melagienos apie užrašą ant raketos
-
Ar tikrai hakeriai „nulaužė“ FTB vadovo kompiuterį ir išplatino jo siautulingo šokio vaizdus?
Tokie sąrašai kuriami pagal specifinį psichologinį modelį. Juose naudojamas kontrastas su Vakarais: pabrėžiamos sritys, kurios Vakaruose reikalauja didelių išlaidų (būstas, studijos, medicina, degalai). Pateikiami konkretūs dolerių kiekiai, kurie paprastam skaitytojui atrodo įspūdingai. Taip kuriamas aukos naratyvas: bandoma įteigti, kad „gerą valstybę griauna blogi Vakarai“, nes ji per gera savo piliečiams.
Panagrinėkime kiekvieną sąrašo punktą atskirai (teiginių rašyba palikta autentiška).
Pirmas teiginys: „Benzinas Irane yra pigesnis nei vanduo. Vienas litras benzino kainuoja 0,12 USD.“
Degalai Irane išties vieni pigiausių pasaulyje. Priklausomai nuo to, kokį valiutos kursą pasirinksime (oficialųjį ar realųjį juodosios rinkos), benzino kaina svyruos nuo 0,03 JAV dolerio iki 0,36 JAV dolerio už litrą. Taip, benzinas išties pigesnis už vandenį. Ironiška, bet tai tiesa – buteliukas geriamojo vandens Teherano parduotuvėje kainuoja daugiau nei litras subsidijuojamų degalų.
Irano vyriausybė skiria milžiniškas lėšas, kad dirbtinai išlaikytų žemas degalų kainas. Tai daroma bijant masinių riaušių. Kai 2019 m. valdžia bandė kiek kilstelti kainas, šalyje kilo kruvini protestai, nusinešę šimtus gyvybių. Pigus benzinas Irano biudžetui yra „akmuo po kaklu“, neleidžiantis lėšų skirti kitoms socialinėms reikmėms.
Tiesa, benzinas už minimalią kainą nėra prieinamas neribotai. Kiekvienas vairuotojas už mažiausią kainą gali įsigyti 60 litrų degalų per mėnesį. Kitas 100 litrų kainuos dvigubai brangiau. Jeigu ir tiek degalų nepakanka, už likusius teks mokėti dar beveik dvigubai daugiau.
Benzinas Irane yra pigus ne todėl, kad šalis yra turtinga, o todėl, kad ji yra ekonominėje izoliacijoje, ir bet koks bandymas suvienodinti kainas su rinkos verte gresia režimo žlugimu. Tai – ne „rožinio“ gyvenimo, o uždelsto veikimo bombos požymis.
Antras teiginys: „Jaunavedžiai gauna 64 000 USD butui įsigyti, baldams ir buitinei technikai.“
Propagandiniame tekste minima 64 000 JAV dolerių suma yra visiškas pramanas. Realybėje Irano jaunavedžiai gauna ne paramą, o iki 7 mlrd. rialų paskolą (vam-e ezdevaj), kurios vertė pagal nuolat kintantį realų rinkos kursą siekia vos apie 5,3–10 tūkst. JAV dolerių. Už tokią sumą jauna pora Teherane negali nusipirkti buto. Šių pinigų užtektų nebent kukliems baldams ir daliai buitinės technikos, kuri dėl sankcijų Irane yra labai brangi.
Be to, reikia nepamiršti, kad Irano valiutos vertė nuolat krenta. Pagal naujausius Irano centrinio banko duomenis, 2026 m. balandį metinė infliacija šalyje perkopė 50,6 proc., o prekių ir paslaugų kainos per metus išaugo net 67 proc., tačiau realioji situacija dar baisesnė: būtiniausių maisto produktų (duonos, mėsos, pieno) kainos per metus šovė į viršų daugiau nei 100 proc.. Melas apie 64 000 USD dovaną sukonstruotas ignoruojant faktą, kad Iranas gyvena gilios ekonominės krizės ir hiperinfliacijos sąlygomis.
Trečias teiginys: „Švietimas ir sveikatos priežiūra yra visiškai nemokami.“
Nors Irano konstitucija deklaruoja nemokamą mediciną ir mokslą, praktikoje valstybinė sistema yra tiek nustekenta krizės, kad piliečiai priversti patys pirkti net tvarsliavą ar vaistus prieš operacijas. Pasaulio banko ir PSO duomenimis, Irano gyventojų tiesioginės išlaidos iš savo kišenės sveikatos priežiūrai sudaro apie 35–50 proc. visų šalies sveikatos apsaugos išlaidų. Kokybiškas švietimas ir gydymas prieinami tik privačiame sektoriuje, o tai dėl milžiniškos infliacijos iraniečių šeimoms tapo prabangos preke, o ne garantuota teise.
Ketvirtas teiginys: „Prieš Islamo revoliuciją Irane nebuvo mobiliųjų telefonų, spartaus interneto ar kitų šiuolaikinių patogumų.“
Čia dezinformacijos kūrėjai peržengė elementarios logikos ribas. Islamo revoliucija įvyko 1979 metais. Vasario mėnesį buvo nuverstas šacho režimas. Pirmasis pasaulyje komercinis mobilusis ryšys (1G) atsirado tik 1979 m. pabaigoje Japonijoje ir pradžioje apėmė tik dalį Tokijo. Spartusis internetas apskritai yra XXI a. pradžios reiškinys. Prieš 1979 m. šių technologijų nebuvo nei JAV, nei Europoje, nei bet kur kitur.
Iš principo 1970–1979 m. Iranas buvo viena sparčiausiai modernėjančių valstybių regione (nors ir su savais politiniais sunkumais). Tuo metu Iranas turėjo moderniausią aviaciją, pažangią pramonę ir labai vakarietišką gyvenimo būdą miestuose.
Penktas teiginys: „Nedarbo išmokos siekia 550 USD.“
Šis teiginys apie 550 JAV dolerių nedarbo išmoką taip pat prasilenkia su tikrove. 2026 m. duomenimis, minimali mėnesinė alga Irane siekia vos apie 120 JAV dolerių, o reali bedarbio pašalpa svyruoja tarp 80 ir 110 JAV dolerių. Teigti, kad valstybė bedarbiams moka 550 dolerių – t. y. keturis kartus daugiau nei gauna dirbantis žmogus – yra ekonominis absurdas.
Šeštas teiginys: „Valstybė kasmet moka maždaug 1 000 USD subsidijų kiekvienam šeimos nariui.“
Teiginys apie 1000 JAV dolerių metinę subsidiją kiekvienam šeimos nariui yra dar vienas drastiškas skaičių išpūtimas. Realybėje Irano valstybė piliečiams moka tiesiogines išmokas (Yaraneh), tačiau dėl nuvertėjusios valiutos jų vertė siekia vos 6–7 JAV dolerius per mėnesį, arba maždaug 80 dolerių per metus. Propagandiniame sąraše ši suma padidinta net dvylika kartų, siekiant sukurti turtingos valstybės įvaizdį, nors patys iraniečiai šią paramą vadina simboline išmalda, kuri nepadengia net bazinių maisto išlaidų hiperinfliacijos sąlygomis.
Septintas teiginys: „Griežtai draudžiama: LGBT propaganda, LGBT santuokos, LGBT santykiai ir LGBT mintys.“
Šis punktas sąraše atsirado neatsitiktinai. Tai – klasikinė dezinformacijos taktika: į visiškų melų krūvą įmesti vieną neginčijamą faktą, kad visas tekstas įgautų „patikimumo“ prieskonį. Be to, šiuo punktu siekiama įtikti tam tikrai auditorijai Vakaruose, kuri yra nusiteikusi prieš LGBT teises – bandoma Iraną pateikti kaip „paskutinę moralės tvirtovę“.
Aštuntas teiginys: „Valstybė ima 20 % naftos pajamų infrastruktūrai prižiūrėti; likusi dalis padalijama po lygiai tarp piliečių. Kiekvienas iranietis turi specialią banko sąskaitą, kurioje įnešama jo dalis.“
Teiginys, kad 80 proc. naftos pajamų išdalijama piliečiams, yra pramanas, prasilenkiantis su elementaria logika. Realybėje Iranas susiduria su chronišku biudžeto deficitu, o pajamos iš naftos pardavimo dėl sankcijų yra drastiškai susitraukusios. Šios lėšos naudojamos ne piliečių sąskaitoms pildyti, o milžiniškoms karinėms išlaidoms, valstybės aparato išlaikymui ir svetimomis rankomis kariaujamiems (proksy) karams regione finansuoti.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) savo naujausiose ataskaitose pažymi, kad Iranas kovoja su milžinišku biudžeto deficitu ir nestabiliomis naftos pajamomis, o tai visiškai paneigia bet kokią teorinę galimybę dalinti grynųjų pinigų išmokas piliečiams iš naftos pajamų.
Devintas teiginys: „Pagrindinių produktų kainas reguliuoja valstybė. Pienas kainuoja 0,25 USD už litrą, kiaušiniai – 0,30 USD už 10 kiaušinių, o mėsa – 1,25 USD už kilogramą.“
Nurodomos pagrindinių produktų kainos taip pat smarkiai prasilenkia su faktine situacija. Tekste teigiama, kad 10 kiaušinių kainuoja 0,30 JAV dolerio, tačiau remiantis 2026 m. balandžio mėnesio rinkos duomenimis, standartinis 30-ies kiaušinių padėklas Irane kainuoja apie 6 000 000 rialų. Taikant realų rinkos kursą, tokios pakuotės kaina siekia maždaug 4,56 dolerio. Tai reiškia, kad 10 kiaušinių kainuoja apie 1,52 dolerio – penkis kartus daugiau, nei nurodyta šiame sąraše. Panašiai klaidinama ir dėl mėsos kainos: vietoje deklaruojamų 1,25 dolerio, reali kilogramo kaina rinkoje yra artimesnė 10–12 dolerių. Pieno litras kainuoja irgi beveik dvigubai daugiau – apie 0,46 dolerio.
Dešimtas teiginys: „Buto kaina pagal įstatymą negali viršyti 30 000 USD. Mažas pajamas gaunančioms šeimoms prieinamos beprocentės paskolos.“
Teiginys apie įstatymu ribojamą 30 000 JAV dolerių buto kainą neturi jokio pagrindo. 2026 m. pradžios duomenimis, nekilnojamojo turto kainų mediana Teherane siekia apie 1559 JAV dolerius už kvadratinį metrą. Tai reiškia, kad už sąraše minimą sumą būtų galima įsigyti vos 19 kvadratinių metrų plotą, o standartinis 50 kv. m. butas kainuoja beveik 78 000 dolerių. Nors teigiama, kad šeimoms prieinamos „beprocentės paskolos“, realybėje dėl infliacijos ir bankų sistemos krizės palūkanos komerciniuose bankuose siekia 30–40 proc. Net ir valstybinės subsidijuojamos programos yra paralyžiuotos: eilės jose driekiasi metams, o statybos stovi įšaldytos, todėl nuosavas būstas daugumai iraniečių tapo nepasiekiama prabanga.
Vienuoliktas teiginys: „Draudžiami dideli mokesčiai ir rinkliavos.“
Teiginys, kad Irane draudžiami dideli mokesčiai, yra visiškas pramanas. Realybėje, dėl sankcijų praradus didžiąją dalį naftos pajamų, mokesčių našta šalyje tik auga. Be standartinio pajamų mokesčio, gyventojai moka 10 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM), o verslo pelnas apmokestinamas 25 proc. tarifu. Valstybė taiko drakoniškas rinkliavas importui – pavyzdžiui, muitai automobiliams gali viršyti 100 proc. jų vertės. Be to, šalyje galioja unikalus progresyvinis išvykimo mokestis, kurį privalo susimokėti kiekvienas už sienos keliaujantis pilietis. Tai rodo, kad valstybė agresyviai didina mokestinę naštą gyventojams, bandydama kompensuoti dėl sankcijų prarastas naftos pajamas.
Dvyliktas teiginys: „Nėra nedarbo – už parazitizmą baudžiama laisvės atėmimu.“
Šis teiginys apie „nedarbo nebuvimą“ ir bausmes už veltėdžiavimą yra ne tik pramanas, bet ir tiesiogiai prieštarauja paties sąrašo 5-ajam punktui: neįmanoma vienu metu ir mokėti solidžias 550 JAV dolerių vertės pašalpas, ir už tą patį nedarbą sodinti į kalėjimą. Realybė 2026 m. pavasarį yra kur kas niūresnė – bendras nedarbas šalyje oficialiai siekia apie 9,2 proc., o tarp jaunimo jis šoktelėjęs iki tragiškų 25–30 proc. Jokių bausmių už darbo neturėjimą Irano teisėje nėra, o valstybinė paramos sistema moka kuklias bedarbio pašalpas, apie kurias jau kalbėjome. Melas apie „veltėdžių“ kalinimą yra bandymas nukreipti dėmesį nuo faktų: milijonai iraniečių negali rasti darbo dėl ekonominės stagnacijos.
Tryliktas teiginys: „Automobilių pramonė yra visiškai vidaus – prancūzai netgi licencijavo Irano „Khodro Samand“ modelį ir gamino jį pavadinimu „Peugeot 405“.
Įdomus siužeto vingis. Teiginys apie Irano automobilių pramonę yra absurdiškas chronologinis klaidinimas. Teigti, kad prancūzai licencijavo iranietišką „Samand“ ir gamino jį kaip „Peugeot 405“, yra tas pats, kas sakyti, jog vaikas pagimdė savo tėvą. Prancūzai tikriausiai labai nustebtų sužinoję, kad jų legendinį 405-ąjį modelį, laimėjusį Europos metų automobilio titulą 1988 m., „sukūrė“ iraniečiai.
Realybėje „Peugeot 405“ yra prancūziškas 1987 m. modelis, kurio gamybos licenciją Iranas įsigijo tik dešimtmečiu vėliau, o pats „Samand“ buvo sukurtas naudojant tą pačią seną prancūzišką platformą. Be to, 2026 m. Irano automobilių pramonė toli gražu nėra „savarankiška“ – ji dūsta nuo detalių trūkumo ir yra visiškai priklausoma nuo kiniškų komponentų tiekimo, nes Vakarų gamintojai dėl sankcijų šalį paliko prieš aštuonerius metus.“
Keturioliktas teiginys: „Televizijoje draudžiamas ištvirkavimas ir žiaurumas. 70 % tv eterio laiko sudaro mokslininkų vedamos edukacinės programos.“
Teiginys apie Irano valstybinę televiziją primena utopinę pasaką: teigiama, kad 70 proc. eterio laiko sudaro mokslininkų vedamos edukacinės programos. Jei „mokslininkais“ vadinsime religijos žinovus (mulas), skaitančius pamokslus, skaičius gal ir priartėtų prie tiesos, tačiau tai neturi nieko bendro su šiuolaikiniu mokslu ar edukacija.
Realybėje valstybinis transliuotojas IRIB yra griežtos ideologinės cenzūros įrankis, kuriame didžiąją dalį laiko užima religinės laidos ir politinė propaganda. Draudžiama ne tik tai, ką vakariečiai laikytų „ištvirkavimu“, bet ir moterys be hidžabų, fizinis kontaktas (net rankos paspaudimas) tarp vyro ir moters, vakarietiška muzika ar režimui neparanki kritika. Dėl šios priežasties oficiali televizija yra tokia nepopuliari, jog dauguma iraniečių, rizikuodami baudomis, naudoja nelegalią palydovinę įrangą, kad galėtų matyti necenzūruotą informaciją iš užsienio.
Finalinis teiginys: „Ir Svarbiausia tai, kad ajatola norėjo išvesti Iraną iš pasaulinės bankų sistemos, o 12 kitų šalių norėjo pasekti jo pavyzdžiu. Norėdamos to pasiekti, jos planavo įvesti naują valiutą – „aukso rialą“. Jos paleidimas buvo numatytas 2026 m. kovo 1 d.“
Visą sąrašą vainikuoja dramatiška sąmokslo teorija apie ajatolos planą sukurti „aukso rialą“ ir iki 2026 m. kovo 1 d. išvesti šalį iš pasaulinės bankų sistemos. Šis pasakojimas yra beveik identiška kopija seniai paneigto mito apie Muamarą Kadhafi ir jo neva planuotą „aukso dinarą“, kuriuo dezinformacijos kūrėjai dešimtmečius bando pateisinti diktatoriškų režimų ekonominį žlugimą.
Aukso standartas šiuolaikinėje ekonomikoje yra praktiškai neįmanomas, o Irano rialas šiuo metu yra viena silpniausių valiutų pasaulyje. Norint įvesti auksu padengtą valiutą, reikia milžiniškų aukso rezervų. Iranas jų turi, bet ne tiek, kad galėtų mesti iššūkį pasaulinei dolerio sistemai kartu su 12 paslaptingų sąjungininkų. Be to, jokia kita šalis (ypač tos, kurios turi stiprias ekonomikas) niekada oficialiai nepatvirtino ketinimų jungtis prie tokio „aukso rialo“ projekto.
Nurodyta data jau praėjo, o jokios naujos valiutos pasaulio rinkose neatsirado. Realybėje Iranas iš tarptautinių bankų tinklų (tokių kaip SWIFT) buvo pašalintas ne savo noru, o dėl griežtų tarptautinių sankcijų.
15min verdiktas: melas. Nors autorius įpynė kelis tikrus faktus (benzinas pigesnis už vandenį, šalyje draudžiami LGBT santykiai bei santuokos ir net chronologiškai absurdiškas teiginys, kad iki Islamo revoliucijos šalyje nebuvo mobiliųjų telefonų ir interneto), jie skirti tik tam, kad visas ilgas melų sąrašas atrodytų patikimesnis.
Šis „rožinio Irano“ sąrašas yra vadovėlinis pavyzdys to, ką nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas ir vėlesni masinių manipuliacijų specialistai naudojo kaip pagrindinį ginklą: didįjį melą sutvirtinti tikrais faktais. Įpynus neginčijamus faktus, mūsų smegenys automatiškai nuleidžia kritinio mąstymo skydą ir likusį, net patį absurdiškiausią melą, priima kaip galimą tiesą. Tai vadinama „iliuzinės tiesos efektu“.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
