Nežabotas Kremliaus apetitas
Aktyviai platinamoje publikacijoje „Kyjivas savanoriškai atidavė savo teritorijas: kodėl jiems reikia mūsų jūros“ teigiama:
„Jie (Ukraina, – 15min) net pasirašė su mumis didelę draugystės sutartį, kurios neįvykdė nė dienos. Beje, būtent ši sutartis apibrėžia mūsų tarpvalstybines sienas. Ir šią sutartį Kyjivas denonsuoja.
Tai reiškia, kad Kyjivas pats atsisakė savo sienų ir teritorijų. Ir dabar mes esame priversti šias sienas nustatyti patys, savo nuožiūra. Būtent tai mes ir darome. Tai yra nota visoms Jungtinėms Tautoms“.
Straipsnyje tvirtinama, neva Ukraina pati atsisakė savo teritorijų todėl, kad denonsavo (nutraukė) draugystės sutartį su Rusija, kuri, kaip teigiama tekste, apibrėžė dvišales sienas.
Autoriaus teigimu, atsisakydama šios sutarties, Ukraina „juridiškai“ atsisakė savo pripažintų sienų, todėl dabar Rusija esą turi teisę „savavališkai“ jas nustatyti pagal savo interesus.
JT Chartijos niekas neatšaukė
Iš tikrųjų Rusijos ir Ukrainos tarpusavio įsipareigojimai visų pirma grindžiami Jungtinių Tautų Organizacijos Chartija, kurios narėmis yra abi valstybės.
Rusijos ginkluota agresija prieš Ukrainą tiesiogiai pažeidžia šiuos aiškiai suformuluotus JT Chartijos principus:
„Visi Jungtinių Tautų Organizacijos nariai sprendžia savo tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis taip, kad nekiltų grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingumui;
Visi Jungtinių Tautų Organizacijos nariai savo tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ar jos naudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, tiek ir bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.“
(2 straipsnis, 3 ir 4 punktai)
Net jei tarp Rusijos ir Ukrainos būtų kilę kokie nors teritoriniai nesutarimai, jie turėjo būti sprendžiami išimtinai politiniais būdais – per taikias derybas, nepažeidžiant teritorinio vientisumo.
Nepriklausomai nuo to, ar tarp Maskvos ir Kyjivo galioja kokie nors kiti susitarimai, vien JT Chartijos visiškai pakanka, kad Rusijos veiksmus būtų galima laikyti neteisėta ir nusikalstama agresija.
Rusijos įsipareigojimai Ukrainai tebegalioja
Be to, vadinamasis Didysis susitarimas tarp Rusijos ir Ukrainos anaiptol nebuvo vienintelis dvišalis dokumentas, įpareigojantis Maskvą gerbti ir netgi saugoti Ukrainos sienų neliečiamumą.
Vienas svarbiausių tokių dokumentų – tai Belovežo susitarimas, pasirašytas 1991 m. gruodžio 8 d., kuriuo oficialiai nutraukta SSRS egzistencija. Šio susitarimo 5 straipsnyje aiškiai nurodyta:
„Aukštosios Susitariančiosios Šalys pripažįsta ir gerbia viena kitos teritorinį vientisumą ir esamų sienų neliečiamumą.“
Tiesa, ši nuostata turi išlygą – sienų neliečiamumas garantuojamas tik „SND rėmuose“, o tai teoriškai galėtų būti interpretuojama taip, kad pasitraukus iš NVS, įsipareigojimas netenka galios.
Tačiau ši išlyga buvo paneigta 1994 m., kai pasirašytas Budapešto memorandumas dėl saugumo garantijų Ukrainai mainais į jos prisijungimą prie Branduolinio ginklų neplatinimo sutarties. Pirmasis šio dokumento punktas teigia:
„Rusijos Federacija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos patvirtina Ukrainai savo įsipareigojimą, vadovaujantis ESBK Baigiamojo Akto principais, gerbti Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir esamas sienas.“
Akivaizdu, kad ne tik Jungtinių Tautų Chartija ir pagrindinės tarptautinės teisės normos, bet ir visa eilė dvišalių bei daugiašalių susitarimų (neapsiribojant vien „didžiuoju“ susitarimu) įpareigoja Rusiją gerbti ir net ginti Ukrainos sienų neliečiamumą tokį, koks jis buvo Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metu.
15min verdiktas: melas. Bet kokie pareiškimai, esą Rusijos valdžia gali pati spręsti, kurios teritorijos priklauso Ukrainai, o kurios – ne, yra akivaizdus melas, neturintis jokio teisinio pagrindo.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
