Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje paplito naujas bandymas pakeisti istoriją. Viename iš neseniai pasirodžiusių straipsnių tvirtinama:
„Įdomu tai, kad kai kurios užsienio valstybės, įskaitant JAV, nepripažino Baltijos respublikų įstojimo į SSRS.
Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje šis sprendimas laikomas „sovietinės okupacijos“ pradžia, nors iš tikrųjų Sąjungos centrui nereikėjo jėga užimti būsimų sovietinių respublikų – ten jau egzistavo savas bolševikų judėjimas“, – teigiama publikacijoje.
Akcentas, kad neva nebuvo jėgos panaudojimo, nėra atsitiktinis. Jau 2020 m. propagandinis portalas „Baltnews“ plėtojo tokią teoriją, ji buvo paremta Hagos konvencijos manipuliatyviu traktavimu:
„Šių reikalavimų pateikimas ir vėlesnis papildomų kariuomenės pajėgų įvedimas į Lietuvą Lietuvos valstybinėje doktrinoje buvo pavadintas „okupacija“. Vėliau ši sąvoka tapo pagrindine „sovietinės okupacijos“ koncepcija, kuri šiandien aktyviai skleidžiama šiuolaikinėje Lietuvos Respublikoje. Tačiau problema ta, kad Baltijos šalys, ypač Lietuva, 1940 m. nebuvo okupuotos pagal tarptautinės teisės supratimą.
Pagal 1907 m. spalio 18 d. priimtą IV Hagos konvenciją, kurią pasirašė 44 šalys, terminas „okupacija“ aiškinamas kaip tarptautinio ginkluoto konflikto pasekmė. Kitaip tariant, kad įvyktų okupacija, turėjo prieš tai vykti kariniai veiksmai tarp valstybių. Tai nurodoma 42 straipsnyje, III skyriuje „Apie karinę valdžią priešo valstybės teritorijoje“, – buvo aiškinama „Baltnews“ straipsnyje.
Ką iš tikrųjų sako Hagos konvencija
Propagandinių šaltinių autoriai teigia, kad pagal 1940 m. „supratimą“ okupacija galėjo būti pripažinta tik tuo atveju, jei ji įvyko karo metu ir dėl karinės jėgos panaudojimo.
Tačiau 1907 m. redakcijos Hagos konvencijos 42 straipsnis pateikia štai tokį okupacijos apibrėžimą:
„Teritorija laikoma okupuota, jei ji faktiškai yra priešiškos kariuomenės valdžioje. Okupacija apima tik tas vietoves, kuriose ši valdžia yra įtvirtinta ir pajėgi vykdyti savo funkcijas.“
Vadinasi, svarbiausia ne mūšių intensyvumas, o:
- Ar yra priešiška kariuomenė ar apskritai ginkluotosios pajėgos;
- Ar jos faktiškai kontroliuoja teritoriją, t. y. vykdo valdžios įgaliojimus.
Kitaip tariant, esminis dalykas yra veikiančios valdžios teisinis statusas: ar tai teisėta, suvereni vietos valdžia, ar agresorės valdžia, kuri neturi suverenios teisės į teritoriją, bet faktiškai ją valdo.
Taigi, svarbiausia yra ne tai, ar prieš okupaciją vyko kariniai veiksmai, bet kas faktiškai kontroliuoja teritoriją.
Tautų Sąjungos narių įsipareigojimai
Be to, svarbu prisiminti, kad Sovietų Sąjunga, taip pat kaip Latvija, Lietuva ir Estija, priklausė Tautų Sąjungai tuo metu, kai į Baltijos valstybes buvo įvesti sovietų kariai.
Tautų Sąjungos statutas (Paktas, patvirtintas Versalio sutartimi) nustatė šias normas:
„AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS, siekdamos skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir užtikrinti tarptautinę taiką bei saugumą, prisiima įsipareigojimus nesigriebti karo. Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo išorės agresijos visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą bei esamą politinę nepriklausomybę.“ (Preambulė ir 10 straipsnis).
Taigi, pagal savanoriškai prisiimtus įsipareigojimus Sovietų Sąjunga, okupacijos pradžioje (1939 m. vasarą), turėjo pareigą gerbti Latvijos, Lietuvos ir Estijos teritorinį vientisumą, nes šios šalys taip pat buvo Tautų Sąjungos narės.
Todėl, nepriklausomai nuo to, ar vyko ginkluotas konfliktas, jei sovietų valdžios įtvirtinimas šiose valstybėse įvyko ne savanoriškai, t. y. pažeidžiant jų konstitucinius principus, tai laikytina „teritorijos užėmimu“ – okupacija.
Padėtis skyrėsi
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad 1939–1940 m. padėtis Baltijos respublikose, nepaisant daugelio panašumų, vis dėlto buvo skirtinga.
Ir Latvijoje, ir Lietuvoje, ir Estijoje vyravo autoritariniai režimai. Tačiau Latvijos Respublikoje, skirtingai nei šiaurinėse ir pietinėse kaimynėse, de jure galiojo 1922 m. demokratinė Konstitucija.
Dėl šios priežasties, net ir neatsižvelgiant į visus kitus veiksnius, teisinis okupacijos fakto pagrindimas nekelia nė menkiausių sunkumų.
Faktas tas, kad Latvijos Konstitucija reikalavo visuotinio balsavimo (referendumo), jei parlamentas (Saeima) keistų pirmąjį Konstitucijos straipsnį, apibrėžiantį Latviją kaip suverenią, nepriklausomą ir demokratinę valstybę.
Vadinasi, valstybės santvarkos keitimui (demokratijos atsisakymui ir perėjimui prie sovietinės santvarkos – „proletariato diktatūros“), taip pat valstybės suvereniteto atsisakymui reikėjo pritarimo nacionaliniame referendume.
Kadangi nacionalinio referendumo nebuvo, sovietinių okupantų sušaukto naujojo parlamento – „Liaudies seimo“ – sprendimas įtvirtinti sovietų valdžią ir prisijungti prie SSRS buvo neteisėtas.
Neteisėti kišeniniai parlamentai
Lietuvoje ir Estijoje situacija buvo kiek kitokia. Abiem atvejais autoritarinio valdymo laikotarpiu buvo priimtos naujos konstitucijos.
Lietuvoje sovietų okupacijos metu galiojo 1938 m. Konstitucija. Jeigu ją apibūdintume šiuolaikinio politologijos mokslo terminais, ji buvo prezidentinė ir net „superprezidentinė“, o tokio instituto kaip referendumas apskritai nenumatė.
Naujoji Estijos Konstitucija, taip pat priimta 1938 m., iš esmės taip pat buvo „superprezidentinė“ ir, nors joje buvo numatytas visuotinis balsavimas, joje nebuvo jokių normų, tiesiogiai nurodančių, kad priimant tam tikras konstitucines pataisas referendumas yra privalomas.
Į tai atkreipia dėmesį okupacijos neigėjai, pabrėžiantys, kad „atitinkamus sprendimus“ parlamentai priėmė „teisėtai“.
Tačiau šiuo atveju kyla klausimas ne dėl taip vadinamo „savanoriško prisijungimo“ prie Sovietų Sąjungos procedūros teisėtumo, o dėl šiuos sprendimus priėmusių parlamentinių organų teisėtumo ir legitimumo.
Tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje, tiek Estijoje „rinkimai“ vyko jau po sovietų kariuomenės įvedimo, tiesiogiai kontroliuojant sovietų slaptosioms tarnyboms ir Maskvos politinei vadovybei.
Opozicinėms ir demokratinėms partijoms nebuvo leista dalyvauti rinkimų procese, nebuvo jokios rinkimų kampanijos laisvės, buvo iškreiptas ir pats naujų parlamentų rinkimų procesas, kuriame tiesiog nebuvo pasirinkimo.
Dėl to šie organai, suformuoti tiesiogiai spaudžiant okupacinei valdžiai, negalėjo būti laikomi demokratiniais, taigi ir teisėtais. O dėl to jų sprendimas de jure yra niekinis ir negaliojantis.
Lietuvos situacija
Apie tai, kaip neva „sąžiningai“ vyko Baltijos šalyse tuomet rengti rinkimai, puikiai liudija Lietuvos pavyzdys.
Portalo LRT.lt kalbinto Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Algirdo Jakubčionio teigimu, sovietmečiu vykusiam procesui nusakyti sąvoka „rinkimai“ apskritai netinka: „Jokių rinkimų tuo laikotarpiu nebūdavo. Geriausiu atveju tai būtų parinkimas tų asmenų, kuriuos parinkdavo atitinkamos institucijos.“
Lietuva su sovietine rinkimų sistema pirmą kartą susidūrė 1940 m. vasarą – pirmosios sovietų okupacijos metu. Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją Lietuvos Vyriausybei be jokio pasipriešinimo priėmus Sovietų Sąjungos ultimatumą, jau kitą dieną mūsų valstybės sieną kirto sovietinė karinė technika.
Birželio 15 d. popietę į Kauną atvyko Vladimiras Dekanozovas – SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotojas. Realią valdžios kontrolę okupuotoje Lietuvoje į savo rankas perėmusiam Maskvos pasiuntiniui paskirtos ypatingojo Sovietų Sąjungos vyriausybės įgaliotinio pareigos.
Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos, prezidentas Antanas Smetona birželio 15 d. savo pavaduotoju eiti valstybės vadovo pareigas paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį.
Iki rinkimų vedę įvykiai klostėsi pagal Maskvoje parengtą scenarijų. Birželio 17 d. prezidentą pavadavęs A.Merkys ministru pirmininku paskyrė tarpukariu su komunistais bendradarbiavusį žurnalistą Justą Paleckį. Tą pačią dieną patvirtinta ir marionetinė Liaudies vyriausybė.
Tos pačios birželio 17 d. vakare J.Paleckis ministro pirmininko postą perdavė Vincui Krėvei-Mickevičiui, o pats ėmėsi prezidento pareigų.
Okupacija – pripažintas faktas
Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir daugelis kitų demokratinių valstybių iš karto pripažino sovietų okupaciją Baltijos šalyse.
JAV pozicija buvo suformuluota Welleso deklaracijoje – Jungtinių Valstijų valstybės departamento dokumente, kuriuo visos trys Baltijos respublikos buvo pripažintos SSRS okupuotomis.
Ir tai buvo ne vien Amerikos pozicija: de jure nepriklausomų Latvijos, Lietuvos ir Estijos diplomatinės atstovybės veikė ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir kai kuriose Pietų Amerikos šalyse.
Net kai kurios valstybės, pripažinusios Baltijos respublikų inkorporavimą į SSRS kaip teisėtą (pvz., Švedija), pripažino jų išduotus dokumentus (pvz., pasus).
Iš tiesų, SSRS komunistinė valdžia grubiai pažeidė daugybę tarptautinių normų ir pačių Baltijos respublikų konstitucinius įstatymus. Todėl apie jokį „savanorišką“ ir „teisėtą“ prisijungimą negali būti nė kalbos.
Karo veiksmai 1940 m. vyko
Galiausiai negalima teigti, kad sovietų kariuomenės įvedimas vyko be jėgos panaudojimo.
Pavyzdžiui, 1940 m. birželio 15 d. SSRS NKVD daliniai užpuolė Latvijos pasienio postus – netoli Abruonės įvyko Maslenkų incidentas. Iš viso tą naktį žuvo trys latvių pasieniečiai ir du civiliai – vieno pasieniečių žmona ir keturiolikmetis sūnus. 37 žmonės (10 pasieniečių ir 27 civiliai), paimti į nelaisvę ir išsivaryti į Rusiją.
Todėl teigti, kad Baltijos šalių okupacijos 1939–1940 m. laikotarpiu visiškai nebuvo jokių karinių susirėmimų, yra netikslu.
15min verdiktas: melas. Istoriniai faktai apie sovietų okupaciją iškraipomi arba itin subjektyviai interpretuojami.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
