Sankcijos bus nukreiptos į pagrindinius Baltarusijos ekonomikos sektorius, įskaitant kalio trąšų eksportą, tabako sektorių, naftos ir naftos chemijos produktus.
Taip pat turėtų būti sugriežtinti ginklų ir įrangos, kuri gali būti naudojama represijoms prieš aktyvistus, eksporto apribojimai. Suvaržymai numatomi ir finansiniam sektoriui.
Be to, tą patį pirmadienį ES ministrai jau patvirtino daugiau nei 80 Baltarusijos fizinių ir juridinių asmenų įtraukimą į „juodąjį sąrašą“. Jame esantiems asmenims ir subjektams taikomas turto įšaldymas ir vizų draudimas – apie kompanijas, kurios sąraše tampa naujokėmis, jau rašė 15min.
Sankcijos išties platesnės, o Bendrijos diplomatai tikisi, kad jos privers A.Lukašenką švelninti tiek toną, tiek represijas.
Bet Vokietijos pasaulinių ir vietovių studijų instituto analitikas Christanas von Soestas įspėja per daug nesitikėti, nes kietesnės sankcijos esą tikrai taip lengvai neparklupdys 66-erių A.Lukašenkos: „Toks požiūris užkrauna ant šio sudėtingo instrumento (sankcijų, – red.) pernelyg didelius lūkesčius.“
-
Analitikai klausia: ar ES sankcijos gali pakeisti Aliaksandro Lukašenkos elgesį?
-
Patarėjas: prezidentas palaikys ES susitarimą dėl sankcijų Baltarusijai, koks jis bebūtų
-
ES užsienio reikalų ministrai plečia sankcijas Baltarusijai, taikys sektorinius suvaržymus
-
G.Landsbergis: ES sankcijos režimui – ne Baltarusijos žmonėms
-
I.Šimonytė apie sankcijas Baltarusijai: Vyriausybė vertins poveikį šalies įmonėms
Atšilimo laikotarpis neužtruko
Kaip rašo „Deutsche Welle“, Baltarusijos atvejis parodo, koks iš tiesų komplikuotas įrankis yra sankcijos.
Minsko režimui suvaržymus ES taiko dar nuo tų laikų, kai jis virto autokratiniu režimu, t. y. nuo 1994 m., kai A.Lukašenka pirmą kartą buvo išrinktas prezidentu. Valdžia ėmė persekioti politinius oponentus, nepriklausomą žiniasklaidą, pradėjo gniaužti bet kokius protestus.
Bendrija ir JAV atsakė sankcijomis, kurios aktyviau ar pasyviau taikomos jau apie 20 metų. 2004 metais JAV dar priėmė ir Baltarusijos demokratijos įstatymą – šiandien galiojantis teisės aktas Vašingtonui leidžia remti baltarusių pilietinę visuomenę ir bausti valdantįjį elitą.
2006-aisiais tuometis JAV prezidentas George'as W.Bushas taip pat įsakė įšaldyti visą JAV laikomą A.Lukašenkos ir artimiausių jo patikėtinių turtą.
Minsko režimui suvaržymus ES taiko dar nuo tų laikų, kai jis virto autokratiniu režimu.
Tais pačiais metais taip pat pasielgė ES, kuri taip pat uždraudė atvykti į Bendrijos šalis A.Lukašenkai ir dar keliems režimo atstovams.
2011 metais buvo paskelbtas ir ginklų embargas. Tiesa, 2014-aisiais, po Krymo aneksijos ir Rusijos įplieksto karo Rytų Ukrainoje, ES nutarė pabandyti atnaujinti santykius su A.Lukašenkos režimu – galvodama jau apie Bendrijos saugumo interesus.
Baltarusijos sostinė Minskas virto svarbiu diplomatinių pastangų išspręsti krizę Ukrainoje centru, o 2016 metais ES atšaukė beveik visas sankcijas šaliai – liko tik ginklų embargas.
Žinoma, dabar jau aišku, kad pernai šis atšilimo laikotarpis baigėsi – po suklastotų prezidentų rinkimų kilę protestai buvo brutaliai numalšinti, tad ES atnaujino sankcijas ir dabar jas plečia.
Nauju postūmiu griežtesniems Vakarų veiksmams tapo Minsko režimo suorganizuotas „Ryanair“ keleivinio lėktuvo, skridusio iš Atėnų į Vilnių, nutupdymas šalies sostinėje. Minske iškart buvo sulaikytas opozicijos aktyvistas ir žurnalistas Romanas Protasevičius.
Nuo to laiko lėktuvams iš Baltarusijos ES šalių oro erdvė uždaryta. Tiesa, ši priemonė paliečia visus Baltarusijos žmones – ne tik režimo atstovus.
Dviašmenis kalavijas
„Tačiau kiekvienas sankcijų išplėtimas yra dviašmenis kalavijas, – sako Ch.von Soestas. – Jei bus patvirtinta daugiau ekonominių sankcijų, nukentės ir visuomenė.“
Būtent taip nutiko Irake praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai Jungtinių Tautų Saugumo Taryba paskelbė šaliai ekonominį embargą.
Diktatorius Saddamas Husseinas valdžioje išsilaikė iki pat 2003 metų, kai į Iraką įsiveržė JAV vadovaujama koalicija, O tuo metu milijonai irakiečių kentė skurdą, badą ir choleros bei vidurių šiltinės epidemijas.
Dėl tokių anomalijų tarptautinė bendruomenė anuomet turėjo pripažinti, kad sankcijomis turėtų būti taikomasi tik į tuos režimo šulus, kurie priima sprendimus, arba konkrečius ekonomikos sektorius.
Šiandien įprastos sankcijos – draudimai patekti į tam tikrą teritoriją, sąskaitų ir kitokio turto įšaldymai. Tokie suvaržymai iki šiol buvo taikomi ir A.Lukašenkos režimo atveju – platesnės sankcijos, pavyzdžiui, atjungimas nuo tarptautinės mokėjimų sistemos SWIFT, jau paveikia visą ekonomiką.
Sankcijomis turėtų būti taikomasi tik į tuos režimo šulus, kurie priima sprendimus, arba konkrečius ekonomikos sektorius.
Kita vertus, ES atstovai nė neslepia, kad toks ir yra tikslas. Bendrijos užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pirmadienį pareiškė: „Esame nusiteikę itin skaudžiai paveikti Baltarusijos ekonomiką.“
„Itin svarbiu laikome sektorinių sankcijų susitarimą, kurio laukiame jau šią savaitę. Tai sankcijos režimui – ne Baltarusijos žmonėms. Kremlius finansuoja A.Lukašenkos skolas ir praradimus.
Tad kainą, kurią mokės Baltarusijos prezidentas, mokės ir Vladimiras Putinas“, – teigė ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Ne visos sankcijos vienodos
„Deutsche Welle“ atlikta visame pasaulyje nuo 1995 metų taikytų sankcijų analizė rodo, kad 36 proc. kelionių draudimo atvejų buvo sėkmingi. Kitaip tariant, sankcionuojama šalis padarė tam tikrų nuolaidų.
Finansinės sankcijos, tiek tikslinės, tiek platesnės, buvo sėkmingos 41 proc. atvejų. Dar efektyvesni karinio bendradarbiavimo atšaukimai ar įšaldymai – 46 proc. atvejų.
Pats didžiausias efektas buvo pasiektas sankcijomis, kurios šiaip taikomos gana retai – skrydžių draudimais, jūrinių uostų uždarymu, diplomatinių santykių nutraukimu ar išmetimu iš tarptautinių organizacijų.
Kaip matuojama, ar sankcijos sėkmingos? Mokslininkų teigimu, aiškus sėkmės ženklas – konkretus pokytis baudžiamosios pusės elgesyje – kalinių paleidimas, paliaubos ar derybų pradžia. Geriausias pavyzdys – sankcijos buvusiam apartheidiniam režimui Pietų Afrikos Respublikoje.
Tiesa, ES Saugumo studijų instituto ekspertė Clara Portela pabrėžia: „Idėja, jog skelbi sankcijas, kad pakeistum taikinio elgesį, nėra visada teisinga. Ne visada teisinga ir mintis, kad sankcijos iš tikrųjų nulemia tokį pokytį.“
Tarkime, Baltarusijos atžvilgiu europiečiai ir amerikiečiai atvirai neteigia, kad siekia valdžios pasikeitimo. Bet argi ne būtent to nori Vakarų sąjungininkai?
„Prieš vertinant, ar sankcijos veikia, ar neveikia, pirmiausia reikia patikslinti, ko iš jų tikimasi. Kokie yra sankcijų tikslai? Šiuo atveju informacijos iš sankcijų iniciatorių gauname minimalų kiekį“, – mano C.Portela.
Jei turi užnugarį, paveikti sunkiau
Ch.von Seostas įsitikinęs, kad „sankcijos yra svarbus signalas apie tarptautines normas“. Esą konkrečiai Baltarusijos atveju jos aiškiai parodo, kad A.Lukašenka laikomas piktadariu, ir įspėja kitus autokratus.
Sankcijos taip pat yra ženklas represuojamai opozicijai, jomis taip pat siekiama apginti žmogaus teises.
Kita vertus, Pasaulio ekonomikos instituto Kylyje analitikė Katrin Kamin pastebi, kad labai sunku tiksliai įvertinti ir stebėti sankcijų efektus: „Bet tada reikia klausti, kokia būtų sankcijų alternatyva ir ar jau ji būtų efektyvi? Jei sėkmingų sankcijų yra daugiau nei 30 proc., man tai atrodo gana efektyvu.“
Kalbant apie Baltarusiją, svarbiu pirmuoju žingsniu galėtų tapti politinių kalinių paleidimas – nors duomenys rodo, kad agresyvios autokratijos (o režimas Minske sparčiai praranda bet kokius nuosaikumo bruožus) sankcijų bijo mažiau.
Visi „Deutsche Welle“ kalbinti ekspertai pabrėžė, kad skelbiant sankcijas be galo svarbi vienybė – kuo daugiau didelių valstybių ar konfederacijų remia suvaržymus, tuo sunkiau sankcionuojamai pusei sušvelninti šių smūgių pasekmes.
Bet jei nors viena valstybė nutaria nedalyvauti blokadoje, spaudimas iškart sumažėja. O pagrindinis Minsko režimo sąjungininkas – Kremlius. Rusijos pozicija, o ne Europos ir JAV sankcijos, regis, ir gali nuspręsti A.Lukašenkos likimą.
