Praėjusiame amžiuje Europoje vyko reikšmingi gimstamumo statistikos pokyčiai – baigėsi vadinamasis pirmasis demografinis perėjimas (angl. demographic transition) ir ėmė ryškėti mažėjančio gyventojų prieaugio tendencijos. Mokslininkai XX a. Europos demografinėje raidoje išskiria kelis laikotarpius, atspindinčius skirtingus gimstamumo dinamikos etapus – nuo laipsniško mažėjimo iki laikino augimo, netrukus vėl perėjusio į nuosmukį:
- etapas, trukęs iki 1914 m., pasižymėjo laipsnišku gimstamumo mažėjimu. Daugelyje Europos šalių tokia tendencija išryškėjo dar paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais. Tiesa, mažiau industrializuotose valstybėse, tokiose kaip Serbija ir Rumunija, gimstamumo rodikliai aukščiausią lygį pasiekė tik XIX a. pabaigoje, kai kur, pvz., Bulgarijoje net XX a. pradžioje. Gyventojų prieaugio nuosmukis žemiausią tašką pasiekė per Pirmąjį pasaulinį karą.
- Kitas etapas apima tarpukarį. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui gimstamumo kreivė trumpam šoktelėjo dėl karo metu atidėtų planų pagausinti šeimas, tačiau netrukus ėmė ryškėti gimstamumo mažėjimo tendencija.
- Vadinamasis „kūdikių bumas“ etapas, apimantis laikotarpį nuo 1946 iki 1964 metų. Šis laiko tarpsnis išsiskiria reikšmingu gimstamumo padidėjimu, kuris tuo pat metu vyko daugelyje didesnes pajamas gaunančių šalių.
- Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo etapas, dar vadinamas antruoju demografiniu perėjimu. Šiam laikotarpiui būdingas toliau mažėjantis gimstamumas, nors Europos gyventojų skaičius vis tiek auga.
Kalbant apie bendrą gimstamumo mažėjimą, panašios tendencijos išryškėjo ne tik Europoje, bet ir kitose labiau išsivysčiusiose Vakarų pasaulio valstybėse. Tiesa, lyginant situaciją atskirose valstybėse, galima įžvelgti šiokių tokių skirtumų.
Miestuose kiekvienas vaikas reiškia didesnes išlaidas jo išlaikymui ir auklėjimui.
Jie daugiausia susiję su ekonominės raidos ypatybėmis, socialinėmis normomis, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų pažanga, religinių tradicijų įtaka, moterų užimtumo bei šeimos politikos dinamika ir kitais veiksniais. Skirtingose valstybėse gimstamumas laikėsi skirtinguose lygiuose ir mažėjo nevienodais tempais.
Pavyzdžiui, apie 1800-ius metus Jungtinėje Karalystėje statistinė moteris per savo gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai penkis vaikus, bet per kitą šimtmetį situacija smarkiai pakito – iki 1900 metų gimstamumo rodiklis šalyje smuko iki 3,9 vaiko vienai moteriai. Dar po kelių dešimtmečių, 1935 metais, šis rodiklis leidosi dar labiau – iki 1,79 vaiko. Tarpukariu gyventojų prieaugis toliau mažėjo iki vadinamojo „kūdikių bumo“. 1965 m. gimstamumo rodiklis buvo apie 2,81. Šis laikotarpis tęsėsi iki maždaug 1980 metų. Po to gimstamumo kreivė vėl smuko – nukrito iki maždaug 1,7 vaiko vienai moteriai. Likusius praėjusio amžiaus dešimtmečius rodiklis išliko gana stabilus – tarp 1,73 ir 1,78.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gimstamumo mažėjimas stebimas nuo XVIII a. pabaigos. 1790 m. vidutinė moteris susilaukdavo apytiksliai 8 atžalų, o XX a. pirmąjį dešimtmetį gimstamumo rodiklis jau tesiekė 3,8 vaiko. Ketvirtąjį dešimtmetį gimstamumas svyravo ties kartų kaitą užtikrinančia norma (2,1 vaiko vienai moteriai).
„Kūdikių bumo“ laikotarpiu JAV suminis gimstamumo rodiklis piką pasiekė 1957-iais – tuomet vienai moteriai vėl teko vidutiniškai 3,8 vaiko. Tačiau po 1960 m. šis rodiklis ėmė sparčiau trauktis. 1972-aisiais jis nusmuko žemiau demografinę pusiausvyrą užtikrinančios ribos ir liko tame lygyje. 1976 m. užfiksuotas rekordiškai žemas gimstamumo lygis – tik 1,8 vaiko moteriai. Nors vėlesniais dešimtmečiais gimstamumas kiek atsigavo, rodiklis visą paskutinį XX a. ketvirtį išliko mažesnis nei būtina kartų kaitai.
Kontracepcijos priemonių atsiradimas ir paplitimas suteikė galimybę tiksliai planuoti šeimos dydį ir gimdymo laiką.
Pasaulyje gimstamumo mažėjimą lemia įvairios tarpusavyje susijusios socialinės, ekonominės bei kultūrinės priežastys. Tarp pagrindinių veiksnių dažnai įvardijama urbanizacija. Pastarąjį šimtmetį vyko didžiausia migracija iš kaimo į miestą. Skaičiuojama, kad 1960 m. miestuose gyveno apie trečdalis pasaulio populiacijos, o šiomis dienomis – beveik 60 proc. Teigiama, kas toks pokytis paveikė ir šeimos planavimo sprendimus. Kaimiškose vietovėse didesnis vaikų skaičius reiškė daugiau darbo rankų ūkyje, todėl turėti gausią šeimą būdavo naudinga. Miestuose situacija visiškai kitokia – kiekvienas vaikas reiškia didesnes išlaidas jo išlaikymui ir auklėjimui.
Pažanga medicinos srityje, pakitusios higienos normos ir apskritai pagerėjusios gyvenimo sąlygos taip pat turėjo įtakos gimstamumo statistikai, nes smarkiai sumažėjo kūdikių mirtingumas. Patobulėjus sveikatos priežiūrai dauguma vaikų sulaukia pilnametystės, todėl šeimoms nebereikia stengtis turėti kuo daugiau palikuonių, kad bent keli išgyventų. Be to, kontracepcijos priemonių atsiradimas ir paplitimas suteikė galimybę tiksliai planuoti šeimos dydį ir gimdymo laiką. Tai iš esmės pakeitė požiūrį į reprodukciją ir šeimos planavimą.
Viešojoje erdvėje kaip labai svarbus gimstamumo mažėjimo faktorius minima ir didėjanti moterų emancipacija bei išsilavinimas. Teigiama, kad geriau išsilavinusios moterys dažniau renkasi turėti mažiau vaikų, nes turi platesnes karjeros ir savirealizacijos galimybes, gali uždirbti solidesnes pajamas.
Didesnis vaikų skaičius joms, palyginus su mažiau išsilavinusiomis moterimis, reikštų daugiau praradimų kalbant apie užimtumą ir finansus. Apskritai teigiama, kad modernėjant visuomenėms tapo labiau vertinamas tiek vyrų, tiek moterų individualizmas, asmeniniai tikslai, saviraiška ir karjeros siekiai, t. y. asmeniniai siekiai skatina atidėti šeimos kūrimą ir vaikų gimdymą.
Kai kuriuose šaltiniuose užsimenama, kad mažėjančiam gimstamumui gali turėti įtakos ir vis dar nevienodas lyčių įsitraukimas į šeiminį gyvenimą. Pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatės Claudios Goldin atlikti tyrimai rodo, kad dėl netolygaus tėvų atsakomybės pasidalijimo ir menko vyrų įsitraukimo moterys neretai atideda motinystę ar net atsisako turėti vaikų. Ekspertės nuomone, visuomenės, kurios trokšta pagerinti gimstamumo situaciją, turėtų labiau akcentuoti tėvystės svarbą.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad valstybės politika gali tik iš dalies paveikti šeimų sprendimą susilaukti daugiau vaikų.
Nemažai gimstamumo mažėjimą lemiančių priežasčių siejamos su ekonominiais aspektais. Neatmetama, kad daug jaunų suaugusiųjų atideda šeimos pagausėjimą arba visai atsisako gimdyti dėl brangstančio ir sunkiai įperkamo būsto, didelių vaiko priežiūros, švietimo ir pragyvenimo kaštų, taip pat dėl darbo rinkos neužtikrintumo.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pažymi, kad šiuo metu pragyvenimo kaštai bei ilgalaikės finansinės perspektyvos neapibrėžtumas yra bene esminiai veiksniai, lemiantys mažesnį vaikų skaičių šeimose. Taip pat viešojoje erdvėje užsimenama, kad įtakos gimstamumui gali turėti klimato kaita ir baimė dėl vaikų ateities, aplinkos, kurioje jie turės augti.
Demografinė raida Europoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse reiškėsi keliais etapais – maždaug XIX a. pabaigoje prasidėjusi gimstamumo mažėjimo tendencija tęsėsi iki II pasaulinio karo pabaigos. Padėtis kiek pagerėjo vadinamojo „kūdikių bumo“ laikotarpiu. Tačiau XX a. pabaigoje gimstamumas ėmė mažėti ir ši kryptis tęsiasi iki šiol.
Aptariamam procesui daugiausia įtakos turėjo urbanizacija, medicinos pažanga, kontracepcija, moterų išsilavinimas ir emancipacija, socialinių normų pasikeitimas bei vyraujantis ekonominis neužtikrintumas. Nors atskirų šalių gimstamumo mažėjimo tempai skyrėsi, bendra kryptis liko aiški – labiau planuojama motinystė (ir tėvystė), mažesnės šeimos ir svaresnė asmeninių bei ekonominių aplinkybių įtaka sprendimui turėti vaikų.
Esama tyrimų, kurie rodo, kad per artimiausius 25 metus apie 76 proc. pasaulio šalių gimstamumo rodikliai nukris iki lygio, neužtikrinančio kartų kaitos. Kai kurių mokslininkų teigimu, iki šio amžiaus pabaigos pasaulis pasidalys į dvi grupes – vieną sudarys šalys, nepajėgios išlaikyti vis labiau senstančių visuomenių, kitą – valstybės, patiriančios pernelyg spartų, sunkiai kontroliuojamą populiacijos augimą.
Pasaulinės tendencijos rodo aiškų gimstamumo mažėjimą, nors atskirų regionų ir šalių situacijos labai įvairuoja. Išsivysčiusiose Europos, Šiaurės Amerikos, Rytų ir Pietryčių Azijos valstybėse gimstamumo rodikliai yra gerokai mažesni nei kartų kaitai būtinas lygis. Lotynų Amerikoje bei Artimuosiuose Rytuose per pastaruosius dešimtmečius įvyko demografus nustebinęs spartus gimstamumo lygio kritimas, o Užsachario Afrikoje atitinkami rodikliai vis dar išlieka aukščiausi pasaulyje ir lemia greičiausią gyventojų skaičiaus augimą.
Klausimas, ar skatinti gimstamumą – sudėtingas, mokslininkai bei ekspertai jį vertina nevienareikšmiškai. Vieniems kelia nerimą senstant visuomenei gresiančios ekonominės ir socialinės pasekmės, ypač – galimas darbo jėgos mažėjimas ir socialinės naštos augimas. Kiti vis dėlto ramina, kad dėl mažėjančio gimstamumo, netgi nesiekiančio kartų kaitos lygio, neverta pernelyg nuogąstauti, kaip tik atvirkščiai – tai gali būti palankus pokytis išteklių paskirstymo ir aplinkos tvarumo požiūriu.
Gimstamumo mažėjimas dėl galimų neigiamų pasekmių neretai pavadinamas „demografine laiko bomba“, todėl politikų kalbose dažnai skamba raginimas skatinti gimstamumą ir gerinti sąlygas šeimoms. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad valstybės politika gali tik iš dalies paveikti šeimų sprendimą susilaukti daugiau vaikų.
Mažėjantis gimstamumas daugeliui valstybių kelia didelį nerimą, nes šis reiškinys tiesiogiai veikia ekonomikos augimą, darbo jėgos pasiūlą ir socialinių sistemų tvarumą. Vyriausybės priverstos ieškoti būdų, kaip paskatinti šeimas turėti daugiau vaikų, todėl taikomos įvairios priemonės – nuo dosnių išmokų ir mokestinių lengvatų šeimoms iki subsidijų vaikų priežiūrai, ilgesnių motinystės bei tėvystės atostogų ar net paramos nevaisingumui gydyti. Tačiau praktika rodo, kad dauguma šių sprendimų tėra trumpalaikio poveikio arba išvis neduoda laukto rezultato – nepaisant pastangų, gimstamumo rodikliai daugelyje šalių toliau krinta, o visuomenės sensta.
