Sekite 15min Google
Anot jo, Maskvos planas 2027 m. padidinti karines išlaidas 27 proc., taip pasiekiant 17,1 trilijono rublių (apie 181,18 mlrd. eurų) sumą, patvirtina vertinimus, kad, nepaisant daugybės nesėkmių Ukrainoje, Kremliaus vadovas neatsisakė ambicijos „išprovokuoti didesnio masto karą Europoje“.
Tuo pačiu metu karinių išlaidų didinimas dar labiau pagilins Rusijos gyventojų finansinius sunkumus. Pasak apžvalgininko, rusams karo su Ukraina pasekmės tampa akivaizdžios: gyventojų pajamos sumažėjo, o valstybės išlaidos pagrindinėms paslaugoms, tokioms kaip sveikatos priežiūra ir švietimas, buvo smarkiai apkarpytos.
Negana to, Rusijos ekonomikos atgaivinimo perspektyvos yra gana miglotos dėl Vakarų sankcijų ir Ukrainos smūgių energetikos infrastruktūrai.
„Putino sprendimas skirti dar daugiau šalies išteklių Kremliaus karinei mašinai maitinti turėtų būti vertinamas kaip beviltiška avantiūra, kuri galiausiai gali baigtis jo despotiško režimo žlugimu“, – pareiškė C.Coughlinas.
Jis pridūrė, kad planai padidinti karinį biudžetą iki lygio, kokio nebuvo nuo Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., turėtų priminti apie „galimus pavojus, su kuriais susidurs Putinas, jei jo avantiūra nepasiteisins“.
Ekspertas taip pat priminė, kad staigus gynybos išlaidų augimas Sovietų Sąjungoje, prasidėjęs Leonido Brežnevo laikais XX a. 7-ajame dešimtmetyje ir sustiprėjęs dėl katastrofiškos Maskvos karinės intervencijos Afganistane 1979–1989 m., tapo vienu iš pagrindinių veiksnių, lėmusių sovietinio bloko žlugimą.
Šie veiksniai lėmė vartojimo prekių trūkumą ir karinio-pramoninio komplekso neveiksmingumą. Dabar karas su Ukraina Kremliui tampa toks pat brangus, kaip ir sovietinė avantiūra Afganistane, pažymėjo C.Coughlinas.
Apžvalgininko vertinimu, Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) vadovas Johnas Ratcliffe'as per savo vizitą Maskvoje būtent bandė perteikti šį aspektą Rusijos vadovybei.
Jis taip pat cituoja CŽA ataskaitos apie susitikimą išvadą, kurią gavo Vakarų specialiosios tarnybos: Rusijos ekonomika „žlugs, lygiai taip pat, kaip tai įvyko Tarybų Sąjungoje Šaltojo karo pabaigoje“.
Šiame kontekste V.Putino veiksmai, susiję su karinio biudžeto didinimu, atrodo paradoksalūs. Tačiau, kaip spėja autorius, tokiu būdu V.Putinas bando parodyti, kad dar neketina pasiduoti ir tikisi, kad Ukrainoje bus įvykdytos jo „taikos sąlygos“.
