Rusija jau yra iki ausų įklimpusi Ukrainoje, o penktaisiais šio karo metais jai pavyko pasiekti tik kuklių laimėjimų. Karas Irane įsiplieskė po perversmo Sirijoje, per kurį buvo nušalintas artimas Rusijos bendražygis Basharas al Assadas. O po JAV reido Venesueloje buvo sulaikytas kitas Maskvos partneris – Nicolasas Maduro.
Be to, Jungtinės Valstijos jau sustiprino ekonominį spaudimą Kubai, ilgametei Rusijos sąjungininkei, o Vengrijoje krito Vladimiro Putino bičiulio Viktoro Orbano valdžia.
Valdžios pasikeitimas Vengrijoje leido Europos Sąjungai susitarti dėl beprocentės 90 mlrd. eurų paskolos Ukrainai, kur Rusijos kariai šiuo metu susiduria su drakoniškais nuostoliais už menkus teritorinius laimėjimus, ir nė viena pusė neturi aiškaus kelio į pergalę.
Kai gegužės 9-ąją Rusija kukliai minėjo savo pergalę prieš nacizmą, Kremliaus šeimininkas V.Putinas užsiminė, kad ilgai trukusi „specialioji karinė operacija“, kaip jis vadina karą Ukrainoje, gali greitai baigtis.
„Manau, kad reikalas eina į pabaigą“, – pareiškė jis, bet nepateikė jokių papildomų detalių.
Kremlius ir toliau primygtinai reikalauja, kad jam būtų padovanota neužkariauta Ukrainos dalis, ir derasi dėl naujų saugumo susitarimų su Europa – šie reikalavimai vargu ar bus patenkinti.
Tačiau, nepaisant visų šių akivaizdžių nesėkmių Rusijai, Europa yra susiskaldžiusi dėl JAV ir Izraelio karo prieš Iraną bei apskritai dėl JAV vykdomos politikos, todėl bendras vaizdas yra mažų mažiausiai nevienareikšmis.
Aitri prezidento Donaldo Trumpo panieka NATO ir Amerikos sąjungininkams Europoje buvo labai naudinga Rusijai. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos vienas svarbiausių Maskvos užsienio politikos tikslų buvo suskaldyti transatlantinį aljansą, įvaryti pleištą tarp Jungtinių Valstijų ir Europos, paminti NATO įsipareigojimą kolektyvinei gynybai ir, jei įmanoma, priversti Vašingtoną grąžinti savo karius ir raketas namo.
Įžūlus D.Trumpo pareiškimas, kad jis ketina užimti Grenlandiją, priklausančią NATO sąjungininkei Danijai, sukrėtė europiečius. Net jei tai niekada ir neįvyks. Daugelį taip pat nuvylė staigus jo įsakymas išvesti karius iš Vokietijos, jaučiant akivaizdžią nuoskaudą dėl tariamai nepakankamos paramos karui prieš Iraną.
Jo nuolatinė ir garsiai reiškiamakritika tradiciškai proamerikietiškai nusiteikusiems didžiausių žemyno valstybių – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos – lyderiams sukėlė tylų pyktį ir dar labiau pakirto tikėjimą, kad Jungtinės Valstijos ateis į pagalbą Europai, jei ją užpuls Rusija.
Galbūt Rusija ir prarado V.Orbaną, tačiau ji neliko be jai simpatizuojančių politinių veikėjų ir partijų Slovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir kitur.
Karo Irane rezultatai Maskvai taip pat yra nevienareikšmiai.
Nors jos sąjungininkas ir buvo užpultas, konfliktas pakėlė naftos, gamtinių dujų ir trąšų kainas, o tai bent jau kol kas labai naudinga Rusijai. Spaudimas pasaulinėms energijos kainoms buvo toks didelis, kad Vašingtonas netgi panaikino sankcijas rusiškos naftos pardavimui, taip dar labiau sumažindamas spaudimą Kremliaus iždui.
„Karas Teherane yra dovana, kuri nenustoja duoti naudos“, – įvertino „Carnegie“ fondo tarptautinei taikai Rusijos Eurazijos centro vadovas Aleksandras Gabujevas.
„Naftos kainos pakilusios, o blokados pabaigos kol kas nematyti. Vien tik naftos rinkos atstatymas į prieš karą buvusį lygį užtruks, net jei Hormuzo sąsiauris atsidarys rytoj“, – pridūrė jis.
Kaip pastebi A.Gabujevas, dėl karo taip pat sumažėjo svarbiausių JAV raketų ir bepiločių orlaivių perėmėjų, kuriuos galima parduoti Ukrainai, skaičius. O tai taip pat naudinga Rusijai. Be to, karas prieš Iraną smarkiai pakenkė Amerikos reputacijai kaip strateginei ir karinei visagalei dėl to, kadangi jis vargai vyko pagal planą.
Užblokavus Hormuzo sąsiaurį, per kurį Kiniją pasiekia didžioji dalis naftos, Pekinas yra motyvuotas duoti leidimą ir padėti tiesti tiesioginius dujų ir naftos vamzdynus iš Rusijos. Tai yra vienas iš galimų V.Putino ir Kinijos prezidento Xi Jinpingo aukščiausiojo lygio susitikimo, kuris turėtų įvykti birželio pabaigoje ir taip pat vėliau šį mėnesį, po to, kai D.Trumpas surengė atidėtą vizitą į Kiniją ir susitiko su Xi Jinpingu, rezultatų.
Rusijos priklausomybė nuo Kinijos didėja dėl Vakarų sankcijų. Tačiau Rusijai taip pat sėkmingai pavyko išsaugoti savo ekonomines gyvybines arterijas ir galimybę toliau eksportuoti naftą bei dujas „šešėlinio laivyno“ pagalba naujiems klientams, taip išvengiant atsiskaitymo doleriais ir palaikant gerus ryšius su Indija.
Be to, ji sugebėjo prisitaikyti importuodama reikalingus vakarietiškus daiktus, pavyzdžiui, kompiuterių lustus ir plataus vartojimo prekes, per vadinamąją Eurazijos apyvartinę prekybą, kai prekės parduodamos tokioms sankcijomis neapkrautoms šalims kaip Armėnija ir Kirgizija, o tuomet yra perduodamos Rusijai.
Jameso Martino neplatinimo studijų centro Eurazijos skyriaus vadovė Hanna Notte, atkreipė dėmesį, kad ne mažiau svarbu ir tai, jog Rusija sumaniai pasitelkė karą propagandos tikslais Afrikoje, Azijoje ir bendrai globaliuosiuose pietuose.
Ji apkaltino Jungtines Valstijas, kad šios vykdo neokolonijinį karą kartu su Izraeliu, kurio politiką Gazos Ruože, Vakarų Krante ir Libane plačiai smerkia likęs pasaulis. Žinoma, Rusija taip pat sulauks šiek tiek pagyrų už tai, kad palaikė savo sąjungininką taip gerai, kaip mokėjo.
Be kita ko, Maskva teikė humanitarinę pagalbą ir viešai išreiškė paramą Iranui, taip pat užtikrino, kad jis gautų tikslinę informaciją atakoms prieš JAV karines bazes regione surengti. Kai kurie Europos ir JAV pareigūnai mano, kad Maskva tiekė Iranui dronus ir dronų dalis, kurie yra sudėtingos originalių Irano dronų rusiškos versijos, nors Kremlius tai ir neigia.
„Rusija sėkmingai pateikia naratyvą apie karą, kuris sulaukia atgarsio ne Vakarų auditorijoje“, – sakė H.Notte ir pridūrė, kad tas pasakojimas veiksmingas tiek Ukrainos, tiek Irano klausimu.
Rusija be ironijos pristato Ukrainą kaip „naują antikolonijinį karą, tarpinį karą, kurį prieš Rusiją vykdo Vakarai, neokolonializmo formą, kurią Rusija turi nugalėti, paaiškino ji.
Šis naratyvas, kaip pastebi ekspertė, yra patrauklus, ypač pokolonijinėse Afrikos ir Azijos visuomenėse.
Iš esmės, pažymėjo H.Notte, Rusija stengiasi patraukti žmones, jaučiančius nuoskaudas, pradedant tais, kurie priklauso vadinamajai woke kultūrai, baigiant prekybiniais ryšiais, ir viską paremia „antiamerikietišku ir antivakarietišku naratyvu“.
Kol kas aiškios D.Trumpo pergalės prieš Iraną horizonte nematyti. Panašu, kad jis yra pasiruošęs palikti Islamo Respubliką, valdomą griežtosios linijos šalininkų iš Irano revoliucinės gvardijos.
Tikėtina, kad tai pakenks JAV reputacijai regione, nes Persijos įlankos valstybėms, tokioms kaip Omanas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija, teks susidurti su neįveiktu ir kur kas radikalesniu Iranu.
Šios šalys taip pat baiminasi, kad D.Trumpas, norėdamas kuo greičiau išeiti iš karo, ir toliau ignoruos atnaujintus Irano išpuolius prieš jas. Nerimą kelia ir tai, kad JAV karinės bazės, kuriose įsikūrusios jų teritorijose, panašu, nebėra tokia patikima atgrasymo priemonė, kokios jos tikėjosi.
Šios valstybės bando apsidrausti, jei Jungtinių Valstijų įtaka sumažės. O daugiausiai naudos iš to gaus Rusija ir Kinija. Kitos šalys, ypač Azijoje, taip pat stebi tai, kas vyksta, ir priima sprendimus apie Amerikos galią ir įsipareigojimus jų saugumui.
Praėjo daugiau nei ketveri metai karo, kuris buvo žadėtas kaip greita pergalė. Šiuo metu Rusija susiduria su didėjančiu gyventojų nepasitenkinimu ir didžiulėmis ekonominėmis problemomis. Ji išleidžia 40 proc. nacionalinių pajamų kariuomenei, o didelės palūkanų normos smarkiai kenkia nevalstybiniam verslui, įvertino A.Gabujevas. Paties V.Putino palaikymo rodiklis yra žemiausias nuo pat karo pradžios.
Tačiau stipriai nukentėjo ir Jungtinių Valstijų reputacija, kuriai pakenkė tai, kad jos nesugebėjo pasiekti Irane greitos pergalės. Iranas parodė, pridūrė ekspertas, kad šalis, kurią jis vadina „didžiuoju šėtonu“, taip pat „nėra tokia jau visagalė“, todėl iš tikrųjų „tai yra vienpolio pasaulio, kuriame dominuoja Jungtinės Valstijos, pabaiga“.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
-
Analitikai įvertino Rusijos šansus iki rugsėjo užimti visą Donbasą
-
Prakalbo apie kerštą Rusijai: „Reikia smogti Maskvai ir Putino rezidencijai“
-
Karas Ukrainoje. Analitikai įvardijo „bazinį“ karo pabaigos scenarijų
-
Po Trumpo – laikas Rusijai: Putinas lekia į Kiniją
-
„Putinas visada norėjo įeiti į istoriją“: Hagoje įsteigtas specialusis tribunolas
-
Linas Linkevičius. Reikia nepalikti Putino režimui vilties
