Kaip pastebi Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) projekto „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“ specialistė Rita Kišonienė, pedagogų kompetencijos, dirbant su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, Lietuvoje yra daugialypės ir nuolat tobulinamos, ypač įgyvendinant įtraukiojo ugdymo principus. Kasdienis darbas mokykloje yra pilnas iššūkių, netikėtumų, empatijos poreikio ir kūrybinių ieškojimų.
„Šių dienų pedagogams nepakanka gerai išmanyti dėstomą dalyką, gebėti profesionaliai perteikti mokomąją medžiagą, valdyti klasę. Pedagogams reikalingos specialiosios pedagogikos žinios. Jie daugiau ar mažiau turi išmanyti įvairius raidos sutrikimus, suprasti, kaip vaiko raidos trikdžiai daro įtaką jo ugdymosi galimybes.
Labai svarbūs ir reikalingi mokymo individualizavimo bei ugdymo turinio pritaikymo gebėjimai. Džiugu, jog pedagoginė bendruomenė kasdien vis labiau supranta, kokios reikšmingos yra bendradarbiavimo kompetencijos, darbas komandoje su kitais specialistais – logopedais, psichologais, tėvais. Gebėjimas koordinuoti pagalbą ir dalintis atsakomybe“, – sako ji.
Šiuo metu mokyklose dirba tūkstančiai švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų.
„Šiuo metu mokyklose dirba tūkstančiai švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų, įsteigti regioniniai specialiojo ugdymo centrai, įkurtas Lietuvos įtraukties švietime centras. Įgyvendinami Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojami projektai, kurie suteikia pedagogams galimybę tobulinti kvalifikaciją ir kompetencijas, reikalingas įtraukiajam ugdymui. Organizuojami mokymai mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų komandoms. Priemonių, skirtų padėti mokytojams, tikrai netrūksta, tačiau, manau, kad pirmiausia reikia tikėti ir pasitikėti savimi. Mylėti vaikus, kokie jie bebūtų. Ne visada tai paprasta, bet, radus tinkamą „raktą“, galima pasiekti labai daug“, – teigia R. Kišonienė.
Dalijasi patirtimi, teikia pagalbą ir skatina nedvejoti
Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Gita Žukovskienė kaip vienus pagrindinių iššūkių, su kuriais dažniausiai susiduria mokytojai, dirbdami su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais, įvardija nuovargį ir nepasitikėjimą. Taip pat – bendradarbiavimo tarp mokytojų, švietimo pagalbos specialistų, mokinio padėjėjų trūkumą bei išankstinę nuostatą, kad įtraukusis ugdymas apskritai yra neįmanomas.
„Mokytojams sunkiausia dėl to, kad jie nori būtinai išmokyti mokinį maksimaliai pagal programą, neatsižvelgiant į jo gebėjimus. Mokytojas mano, kad turi viską žinoti, mokėti, gebėti, o kreipimasis pagalbos rodytų, kad jis tarsi to negeba“, – sako ji.
Pasak G. Žukovskienės, su iššūkiais susidūrusius mokytojus svarbu skatinti netylėti – konsultuotis su kolegomis ir specialistais, nes pagalbos priemonių bei konsultacijų yra gausu.
„Vien pagal pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) specialistų turimas kompetencijas mokytojams teikiama plati pagalba: rekomendacijos ugdymui, bendravimui su tėvais, psichologo konsultacijos.
Svarbiausia – niekada nebijoti kreiptis į specialistus.
Kauno PPT mokytojams ir mokinio padėjėjams organizuojamos grupės psichologinei gerovei palaikyti. Antrus metus iš eilės rengiame mokslinę praktinę konferenciją mokytojams „Psichologinė mokytojo gerovė“. Svarbiausia – niekada nebijoti kreiptis į specialistus, nes kreipimasis padeda kontroliuoti nuovargį, pasiekti mokinio pažangą ir pajusti pasitenkinimą savo darbu“, – pasakoja G. Žukovskienė.
Nebijoti kreiptis pagalbos ragina ir Šiaulių „Santakos“ ugdymo centro direktorė Lijana Giedraitienė. Siekdamas padėti mokytojams ir mokykloms dirbti įtraukioje aplinkoje, jos vadovaujamas centras aktyviai dalijasi gerąja patirtimi – priima ir konsultuoja mokyklų bendruomenes centre, organizuoja mobilias konsultacijas mokyklose, konsultuoja mokyklų bendruomenes nuotoliu, organizuoja kvalifikacijos kėlimo renginius pedagogams.
„Mokyklos dažniausiai kreipiasi dėl netinkamo mokinių elgesio, tačiau prasidėjus konsultacijoms dažnai išryškėja, kad problema slypi bendruomenės neigiamose nuostatose dėl įtraukiojo ugdymo organizavimo, tėvų nenore pripažinti, jog vaikui reikia pagalbos, mokinio padėjėjų darbo organizavime, mokytojų žinių trūkume, kaip dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais.
Taip pat kyla klausimų dėl pedagoginių psichologinių tarnybų rekomendacijų taikymo praktikoje, ugdymosi aplinkų pritaikymo, individualizuotų programų rengimo ir komandinio darbo stokos mokyklose. Sudėtingiausi atvejai – kai mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, mokinio tėvai ar globėjai veikia atskirai, vieni kitų neišklauso ir nebendrauja atvirai“, – sako L. Giedraitienė.
Siekiant užtikrinti visų vaikų poreikius klasėje bei sklandų mokytojų darbą, būtinas komandinis darbas.
Ji pabrėžia, kad siekiant užtikrinti visų vaikų poreikius klasėje bei sklandų mokytojų darbą, būtinas komandinis darbas. Bendradarbiauti turi visi: švietimo pagalbos specialistai, mokytojai, mokinio padėjėjai, tėvai, globėjai, rūpintojai, o esant poreikiui – ir medicinos darbuotojai.
„Labai svarbu ieškoti, bandyti ir atrasti, nenusivilti, kai nepasiseka. Sistemingai kalbėtis, reflektuoti. Patyrus sėkmę – aptarti, džiaugtis ir užfiksuoti. Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet jei norime patirti šioje srityje sėkmę, turime kantriai ir su meile dirbti, kurti nuoširdžius santykius ir kasdien rasti laiko pailsėti“, – sako L. Giedraitienė.
Mokytojus palaiko ir žmones, turinčius negalią, atstovaujančios organizacijos
Apie mokytojų vaidmenį kuriant įtraukią mokyklą kalba ne tik švietimo ekspertai, bet ir organizacijos, atstovaujančios žmones, turinčius negalią. Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentė Vaida Lukošiūtė, dalindamasi kurčiųjų bendruomenės patirtimi, sako, kad ne tik mokytojams, bet ir visai mokyklos bendruomenei reikia pamatinių žinių – kas yra klausos negalią turintis žmogus, kas sudaro kurčiųjų kultūrą ir kaip bendrauti ne tik su mokiniais, bet ir su tėvais.
„Gyvenimiška patirtis rodo, kad visuomenei yra sunku suprasti skirtumus. Pavyzdžiui, jei mokinys yra neprigirdintis ir švariai kalba lietuvių žodine kalba, savaime keliami reikalavimai ir kitam klausos negalią turinčiam mokiniui, tarsi jis turėtų lygiuotis į tą, kuris gali kalbėti žodine kalba.
Tokie keliami reikalavimai yra labai nesąžiningi, nes, visų pirma, tai menkina tą mokinį, kuris galbūt labai stengėsi, bet jam nepavyko ar jis fiziškai kalbėti negali bei kursto nesantaiką tarp mokinių.
O antra – svarbu suprasti, kad skiriasi mokinių kalbinė aplinka, kurioje jie auga. Tad visi mokiniai turi būti vertinami ir priimami lygiavertiškai“, – sako ji.
Kaip ir švietimo srities specialistai, V. Lukošiūtė išskiria bendradarbiavimo svarbą.
„Norint sklandaus mokytojų darbo ir tinkamos aplinkos mokiniams, turintiems klausos negalią, svarbus yra visapusiškas bendradarbiavimas: su vertėjais, specialiaisiais pedagogais, kurčiųjų organizacijomis ir tėvais.
Kalbant iš kurčiųjų bendruomenės perspektyvos, sakyčiau, kad tiek mokytojams, tiek mokyklos administracijai reikėtų organizuoti daugiau kvalifikacijos kėlimo programų, kuriose būtų dėstoma apie kurčiųjų kultūrą, bendravimo ypatumus, pamokų rengimo metodiką, dvikalbį ugdymą.
Svarbiausia yra atvirumas ir empatija – gebėjimas matyti ne negalią, o žmogų
Svarbu stiprinti ir tarpdalykinį bendradarbiavimą tarp švietimo įstaigų, savivaldybių ir kurčiųjų organizacijų. Na, bet kalbant bendrai, tai svarbiausia yra atvirumas ir empatija – gebėjimas matyti ne negalią, o žmogų ir atsižvelgti į jo individualius poreikius“, – teigia V. Lukošiūtė.
Projektas „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“ įgyvendinamas pagal 2021–2027 metų Europos sąjungos fondų investicijų programą (ESF+).
