Šiais spiraliniais laiptais bokšto lankytojai į viršūnę kopė nuo 1889-ųjų iki 1983-iųjų. Tada jie buvo pakeisti liftais, išardyti į 24 fragmentus ir didžioji jų dalis parduota aukcione. Šis 2,75 m aukščio fragmentas nuo pirmojo aukciono laikų išbuvo vieno savininko rankose, o dabar vėl yra parduodamas. Prieš parduodant restauruotas dirbtuvėse, kurios ir dabar prižiūri Eiffelio bokštą. Vadinasi, visa autentika išlaikyta.
Tad jeigu reikia laiko patikrintų laiptų į kokio nors sodo namelio antrą aukštą, labai neblogas variantas, sakyčiau. Kai nusibos, po kokių dvidešimties metų galėsite vėl parduoti aukcione ir, garantuoju, atgausite visus pinigus su kaupu.
Ir viskas legalu, be jokios rizikos. Čia ne koks nors Lustigas pardavinėja. Negirdėjote, kas tas Lustigas? Trumpai papasakosiu. Buvo toks iš Hostinės miestelio Čekijoje (tuomet Austrijos-Vengrijos imperija) kilęs profesionalus sukčius, kuris po Pirmojo pasaulinio karo sugebėjo parduoti Eiffelio bokštą metalo laužo supirkėjams.
1925 metais Paryžiuje apsistojęs Victoras Lustigas užmatė vietinio laikraščio straipsnį, kuriame buvo aprašytos Eiffelio bokšto išlaikymo problemos: rūdyja, miestas sunkiai randa lėšų jo priežiūrai, atsiranda vis daugiau jo išmontavimo šalininkų ir t. t. Žodžiu, publikacija inicijavo diskusiją: reikia Paryžiui to geležies gabalo, ar nereikia. Victoras nusprendė, kad „nereikia“ ir ėmėsi veikti.
Išsinuomojęs patalpas prabangiame viešbutyje jis pakvietė į konfidencialų susitikimą nedidelę metalo laužo supirkėjų grupelę, prisistatydamas jiems kaip Pašto ir telegrafo ministerijos vadovo pavaduotojas. Sukčius verslininkams įtikinamai papasakojo, kad Prancūzijos vyriausybė nusprendė bokštą išmontuoti ir parduoti į metalo laužą, o viskas daroma slaptai, nes vengiama neigiamos visuomenės reakcijos.
Sekdamas savo pasaką apie bokšto išardymą, Lustigas paslapčiomis tyrinėjo ir vertino verslininkus. Išsirinkęs auką, André Poissoną, jis vėliau paskyrė jam asmeninį susitikimą, o to susitikimo metu būtent jam pažadėjo vyriausybės kontraktą, jeigu verslininkas... duos kyšį.
Vargšas André taip norėjo to pelningo vyriausybinio kontrakto, kad atidavė Lustigui ir kyšį, ir pinigus už bokštą, kurį netrukus galės nusigriauti. Iš viso maždaug 70 tūkst. frankų. Jei norite įsivaizduoti, ką tokia suma tada reiškė, tai maždaug tiek per dešimt metų uždirbdavo vidutinę algą gaunantis darbininkas.
Vos gavęs pinigus Lustigas pasipustė padus ir pabėgo į Austriją. Čia kurį laiką sekė visą spaudą, tikrindamas, ar apgautas metalo supirkėjas nepasiskundė policijai. Jo prielaida, kad apgautasis tylės, nes nenorės patirti milžiniškos gėdos, jei pasiskųs buvęs taip vaikiškai apsuktas aplink pirštą, pasiteisino. Tai paskatino Victorą sugrįžti į Paryžių ir pamėginti dar kartą parduoti Eiffelio bokštą kitiems verslininkams. Tik šį kartą jau nepasisekė, nes kažkas suprato Lustigo klastą ir pranešė policijai.
Teko bėgti į Ameriką ir ten užsiimti „pinigų dėžių“ pardavinėjimu. Pasirodo, dar prieš šimtą metų buvo kvailių, kurie tikėjo, kad gali būti tokių prietaisų: įdedi į medinę dėžę banknotą, pasukioji daug visokių rankenėlių – ir iš dėžės išlenda ne tik tas pinigas, kurį idėjai, bet ir jo kopija. Kelias „kopijas“, žinoma, pardavėjui tekdavo iš anksto į dėžę įdėti, kad pirkėjas patikėtų.
Kainavo tokios „pinigų dėžės“ nesveikai daug, tūkstančius dolerių, bet pirkėjų atsirasdavo. Vieną tokią dėžę Lustigas sugebėjo parduoti net šerifui iš Teksaso. Tas, supratęs, kad buvo apgautas, pradėjo Lustigą medžioti po visas Jungtines Valstijas ir galiausiai pričiupo Čikagoje. Atrodytų, kad sukčius priėjo liepto galą? Nė velnio! Lustigas įtikino šerifą, kad tas tiesiog neteisingai naudojosi prietaisu, ir kaip kompensaciją sumokėjo šerifui didelę sumą grynais. Vėliau paaiškėjo, kad jie... padirbti.
Tai štai, iš tokių, kaip Lustigas, bokšto nepirkite, o iš normalaus aukciono tikrai galima, neturėtų apgauti. Pats pirkčiau, bet dabar neturiu kur pastatyti, o po atviru dangumi laikyti nenoriu, rūdys užpuls.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
