Susipažinkite – Emerichas Juettneris. 1938-aisiais jam buvo 62-eji. Po žmonos mirties buvęs pastatų prižiūrėtojas liko be darbo ir be stabilių pajamų. JAV socialinio draudimo pensijos tada dar tiesiog neegzistavo. Jis vertėsi stumdydamas šiukšlių vežimėlį po Niujorko gatves ir rinkdamas metalo laužą, bet už jį gaunamų centų neužteko net maistui jam ir jo šuniui Toby.
Iš nevilties Emerichas prisiminė jaunystės žinias apie metalo graviravimą. Savo paskutines santaupas jis išleido ne vaistams, o naudotam rankiniam spausdinimo presui ir cinko plokštėms. Taip jis tapo „Misteriu 880“ – būtent tokį bylos numerį jo klastotėms suteikė JAV Slaptoji tarnyba, dešimtmetį bergždžiai bandžiusi sučiupti šį paslaptingą „nusikaltėlį“.
Nors įranga buvo tikra, Emericho klastotojo talentas – abejotinas. Jis padirbinėjo tik vieno dolerio kupiūras. Savo rankomis išraižė klišes, bet kadangi ranka drebėjo, jo George'as Washingtonas banknote atrodė kaip po geros savaitės išgertuvių. Dešinėje pusėje, virš Iždo departamento antspaudo, puikavosi užrašas: „Wahsington D.C.“. Taip, su klaida. Pats antspaudas labiau priminė riebią dėmę nei valstybinį simbolį.
Kaip sugebėti dešimt metų atsiskaitinėti tokiais apgailėtinais „pinigais“ ir neįkliūti? Pasirodo, senasis Emerichas turėjo sistemą. Jis niekada neišleisdavo daugiau nei 15 „dolerių“ per savaitę. Niekada negrįždavo į tą pačią parduotuvę du kartus. Atsiskaitydavo tik tada, kai pardavėjai būdavo mirtinai užsiėmę ir neturėdavo laiko tyrinėti jo paprasto popieriaus, kurį jis sendindavo mirkydamas kavoje.
Agentai jį sekė dešimt metų. Jie visą laiką stebėjosi, kad kažkas drįsta kišti tokias apgailėtinas klastotes į kasas. Būtent „šiukšlininko“ darbas Emerichui padėjo likti nepastebėtam: agentai ieškojo rafinuoto klastotojų tinklo, o ne seno vyro su šiukšlių vežimėliu, kuris laisvai ir nesukeldamas įtarimų klajojo po visą miestą.
Senasis Emerichas įkliuvo tik dėl to, kad jo bute 1948 metais kilo gaisras. Ugniagesiai kartu su kitais ugnies apgadintais senais daiktais į kiemą išmetė jo cinko klišes ir pluoštą klastočių. Viską užpustė sniegas, o jam nutirpus „Wahsingtono“ dolerius aptiko žaidžiantys vaikai. Kai jie radinius parnešė namo, tėvai iškart suprato, kad šie pinigai – netikri. Apie klastotes jie pranešė tarnyboms, kurios pagal radimo vietą greitai nustatė, iš kurio buto į alėją buvo išmesti daiktai.
Teismas buvo stebėtinai gailestingas – 73-ejų senukas gavo tik 1 dolerio baudą ir simbolinę vienų metų ir vienos dienos kalėjimo bausmę. Teisėjas atsižvelgė į tai, kad Emerichas Juettneris per visą klastotojo karjerą buvo labai kuklus: už netikrus pinigus pirkdavo tik būtiniausius produktus ar daiktus sau ir savo šuniui, o jo pirkinių suma vienoje parduotuvėje neviršydavo dolerio. Kadangi į tą pačią parduotuvę jis nebegrįždavo, niekas nepatyrė didesnės nei dolerio žalos.
Po keturių mėnesių Emerichas buvo paleistas į laisvę, o Holivudas nupirko teises į jo istoriją. Tuomet Emerichas uždirbo daugiau tikrų pinigų, nei sugebėjo atspausdinti per visą savo 10 metų „karjerą“, ir galėjo nebesukti galvos, kaip pragyventi. Mirė Emerichas Juettneris 1955-aisiais.
Ko buvo vertas vienas doleris?
O ar apsimokėjo Emerichui ištisus dešimt metų klastoti po vieną dolerį? Ar tai nebuvo beviltiškas žaidimas centais, rizikuojant laisve?
Remiantis faktais, nuo 1938-ųjų jis į apyvartą paleisdavo 10–12 savo gamybos banknotų per savaitę. Tai reiškia apie 40–50 dolerių per mėnesį. Šiandienos akimis tai atrodo juokinga, bet 1938 m. vienas doleris turėjo maždaug 22–23 kartus didesnę perkamąją galią nei dabar. Jo „mėnesio alga“ iš klastočių siekė apie 880–1150 šiandieninių dolerių.
Šiandien už tūkstantį dolerių mėnesį Niujorke pragyventi turbūt nepavyktų neelgetaujant ar nebadaujant, bet 1938 metų situacija buvo kitokia. Tai buvo Didžiosios depresijos pabaigos metas, kai kainos buvo itin mažos, o dolerio vertė didelė. Tais metais buvo įvestas pirmasis minimalus atlygis, kuris siekė 0,25 dolerio už valandą.
Pažvelkime, koks galėjo būti 1938-ųjų „Misterio 880“ pirkinių krepšelis. Už savo 1 dolerį, kurį pats ir pasigamino, senukas iš parduotuvės galėjo išeiti su pilnu krepšiu.
Pieno kvorta (beveik litras) kainavo 12 centų. Už 1 dolerį jis galėjo nusipirkti 8–9 litrus šviežio pieno.
Kiaušiniai: apie 18 centų už tuziną (12 vnt.). Doleris = 5,5 tuzino.
Duona: šviežias kepalas kainavo apie 8 centus. Doleris = 12 kepalų.
Mėsa (jautiena): apie 28 centus už svarą (0,45 kg). Doleris = beveik 2 kg mėsos.
Bulvės: 10 svarų (4,5 kg) maišas kainavo apie 18 centų. Už dolerį – 25 kg bulvių!
Mėsainis kainavo 5 centus. Tiek pat kainavo ir kavos puodelis.
Nors Emerichas laikėsi taisyklės, kad niekada vieno apsipirkimo metu nepanaudodavo daugiau nei vieno suklastoto dolerio, grąžą jis gaudavo tikrais centais ir galėjo juos kaupti didesniems pirkiniams. Kiek, tarkime, kainavo rūbai?
Viena savaitė prie klastojimo staklių (10–12 dolerių) Emerichui atnešdavo sumą, už kurią jis galėjo pilnai susitvarkyti savo išvaizdą.
Nors prabangūs „Brooks Brothers“ kostiumai kainavo gerokai daugiau, paprastas masinės gamybos vilnos mišinio kostiumas 1938 m. kainavo apie 8–10 dolerių. Dar galima pridėti naują porą odinių batų už 3 dolerius. Jei Emerichas taupydavo ir užsukdavo į klestinčias dėvėtų drabužių krautuves, už tuos pačius 12 dolerių jis galėjo aprengti save ir dar kelis kaimynus.
Kuklaus buto nuoma Niujorke kainavo 15–20 dolerių per mėnesį.
Bilietas į kiną kainavo apie 20 centų.
Laikraštis („The New York Times“) – 2 centai. Už dolerį galėjai skaityti žinias beveik du mėnesius.
Norėdamas, per porą metų Emerichas būtų galėjęs sutaupyti net naujam automobiliui. Pavyzdžiui, 1938 m. bazinis automobilio „Ford De Luxe“ (Model 81A) modelis kainavo apie 685 dolerius.
Kodėl jis nemėgino klastoti stambesnių kupiūrų? Tai buvo jo saugumo garantas. Kas 1938-aisiais įtariai žiūrės į senuką, perkantį obuolį už vieną dolerį? Niekas. 10 ar 20 dolerių banknotai buvo tikrinami atidžiau, o „vienetukai“ keliaudavo tiesiai į stalčius be jokių klausimų.
Emerichas klastojo ne tam, kad taptų milijonieriumi, o tam, kad nusipirktų laisvę būti paprastu, niekam neįdomiu pensininku. Ir tai jam sekėsi lygiai dešimtmetį.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
