Atsivėrus gyvenimo pauzei, nesąmoningai čiumpame savo telefonus, ir sukame nesibaigiančią karuselę, kuri siūlo dėžutes kaip tvarkingai susidėti kojines, kaip išvalyti kūną nuo toksinų ir kaip išspręsti gyvenimą, kad jaustume laimę, ramybė, džiaugsmą, pilnatvę.
Neišeina? Šiek tiek išeina, bet tik tą akimirką, kol žiūrim gražius, įkvepiančius žodžius su romantiška muzika. O po 40 sekundžių jau ieškom kito „reels'o“, kuris padės išlaikyti viltį. Ir baisu padėti telefoną. Nes skaudžiai trenks realybė „nesigauna“.
„Ką čia reik sutvarkyti, kad gautųsi?“ Suderinamumas – toks labai viliojantis žodis. Surašyk man, kas tau tinka, surasiu tokį patį – žada „Tinder'is“. Svajonėje sutikti kitą tokį patį yra viltis apie gilų ryšį – be trukdžių, konfliktų, skirtingumų, kur mes „vienas kitą suprantame iš pusės žodžio“. Bet…
Bet kas mus taip supurto įsimylėjime? Ar ne susitikimas su kitu, per kurį iškyla naujas savęs patyrimas: lyg kas nupūstų dulkes nuo kasdienos ir gyvenimas atgyja. Lyg tas ryšys tarp kito ir manęs taptų tekanti elektra. Mes matom ryškiau, daugiau būnam „čia ir dabar“, imam svajoti.
Tačiau išmintis, vidinis stabilumas, o kartais ir ramybė ateina, kai galime išbūti priešybių susitikime. Kai galime priimti, laikyti, atlaikyti, išlaikyti buvimą tarp noro judėti ir noro sustoti, tarp fantazijos ir realybės, tarp buities ir dvasios paieškos, tarp matomo ir nematomo pasaulio, tarp laiko, judančio ratu ir tiesiąja, tarp savęs ir kito.
Tame susitikime su kitu, atsiveria erdvė, nes kitas yra kitoks/kitokia. Ir čia atsiveria galimybė plėstis, augti, išmokti, suprasti, judėti ir būti judinamam.
Šioje erdvėje užkoduotas gyvenimas. Bet nemokėdami išbūti konflikte, kai susitinka „mano“ ir „ne mano“, „savaip“ ir „kitaip“, „aš“ ir „kitas“ – imame tempti visą sistemą į savo pusę, kas atneša daug kančios. Nes kitą paversti savimi nėra meilė. Tai vartojimas, kuris neretai ateina iš nesaugumo.
Ir čia, man rodos, slypi didžioji dalis santykių proceso. Kaip išdrįsti paimti kitą už rankos ir rizikuoti keliauti keliuku, kurio nepažįstame. Galbūt jis niekur nenuves... Galbūt jis bus akmenuotas... Galbūt ten bus baisus skardis... Galbūt jis suks ratu ir atsirasime ten kur išėjome... O galbūt jis kažkur mus nori nuvesti?
Mes tiek daug nedrįstame santykiuose, bijodami atverti tą kelią – pasakyti, kaip jaučiamės, papasakoti apie savo svajones, pasidalinti kas mumyse keičiasi, kas su mumis vyksta kai esame kartu.
Kaip pasakyti „aš esu čia, kur esi tu?“, kas dažniausiai santykiuose spengia tyla ar drimba priekaištais „kodėl aš esu čia? Kodėl su manim tai vyksta? Čia tu kaltas/kalta“.
Išbūti tame skirtingume, kuris nebėra toks žavingas kaip pradžioje, o kartais sunkus, kartais skaudinantis, nėra paprasta.
Labai sunku jame išbūti, kai nežinom kaip tą išspręsti, sutaisyti, panaikinti, kai nežinome „ką daryti“, kai bijome, kad tame jausme užstrigsim, kai sunku atskirti kur mano, kur mūsų.
Girdėti kitą, atsiverti pačiam, išgirsti ir stebėti, ieškoti, kur tas kelias nuves – taip, tai reikalauja drąsos. Bet kartu mes atidarom vartus patirti ryšį. Ne jis nėra saldus ar lengvas. Tačiau jame yra gelmė ir prasmė.
Šitoje erdvėje atsiranda pokytis, kurio taip kartais ilgimės, kuriam taip nesąmoningai priešinamės. Ir gebėti žengti abiem į nežinomybę yra tas nuostabus „kartu“ jausmas, ateinantis ne iš susiliejimo, o iš sąmoningo pasirinkimo kurti ir būti dalimi to kūrinio.
Tad visada yra klausimas: koks kelias atsiveria, kuris skirtas jums, bet kuriuo žengti yra baisu?
