Ji, gali norėti, kad Jis stuksentų į tas duris ir bandytų jas atidaryti:
„Aš noriu, kad jis klaustų kaip aš, kaip jaučiuosi, kaip man sekėsi. Aš noriu, kad kai pasakau kažką, jis daugiau klausinėtų. Tada aš jausčiau, kad rūpi, kad svarbu jam.“
Ji nori išsipilti, tiesiog leisti sau kalbėti, ieškoti žodžių, kol bekalbant jis jai padės suprasti save. Jai reikia erdvės, kurioje ją laikytų ir ji galėtų atrasti save. Bet tame žodžiu ir minčių sraute pilasi ir kaltinimai, nepasitenkinimas, kurį reikia išbūti kaip rūką, kad pasimatytų kas yra už jo.
Ji giliai nori, kad kai ji pasakys „tu nieko nedarai namuose“, jis galės išgirsti „aš bijau, kad tau nerūpim mes“.
Ir čia labai sudėtinga užduotis Jam. „Ji pasakė tiek kiek norėjo, jei ji norės pasakyti daugiau, ji pasakys“ – ji girdi už šių žodžių „man neįdomu“, o jis bando jai parodyti, kad „aš gerbiu tavo ribas“. Ir kartu jam nesaugu, nes jei ji atvers visą tą minčių, jausmų srautą, kol ieškos žodžių kaip iš tiesų jaučiasi, jis išgirs begalę kaltinimų.
Kol ji pereis nuo priekaištų prie savo gilesnio jausmo, jis seniai bus pabėgęs ir pasislėpęs po devyniais užraktais. Ir įvyks tai, ko ji bijojo – jam „nerūpi“, jis „negirdi“, „jis manęs nesupranta“.
Jis turi visiškai kitą savo vidinių durų atsidarymo mechanizmą. Jam tuksenimas, beldimasis, veržimasis yra kaip ataka.
„Man reikia erdvės“ – tyliai girdžiu savo kabinete bekuždantį Jį. Jis pasiima klausimą, uždaro duris ir išbūna su juo tol, kol ateina atsakymas. Ir tokį tylos tarpą be galo sunku išbūti Jai. Ta pauzė ją varo iš proto. Ji ima brautis. Jis užsirakina. Ji siūbuoja jo sienas. Jis grįžta su pykčiu. Jis nebeatsako į klausimą. Ji gauna patvirtinimą, kad jis neduoda atsakymo, o ginasi. Jis neišbūna su savo kalte, ji su savo baime.
Beje, Jis / Ji čia ne apie „moteris“ ir „vyrus“, nes būna visiems visaip.
Kodėl taip svarbu duoti erdvę kitam?
Duoti erdvę kitam, kai mes turime visiškai kitą santykį su erdve – tai patirtis, mokanti mus mylėti. Toje erdvėje iškyla visi mūsų šešėliai kaltė, gėda, vienatvė, nesaugumas, baimė, pyktis, nusivylimas. Erdvę galime laikyti tik tada, kai patys stovime ant savo abiejų kojų, kai mokame atrasti vidinę ašį ir gebame išbūti savo jausmus. Juk jei aš griūnu, tai kabinsiuos į kitą, nes toje nesvarumo būsenoje pirminis instinktas yra išgyventi man. Tame nėra erdvės kitam. Kitas tą momentą yra kaip įrankis grąžinti man saugumą.
Jei aš bijau kaltės ir bėgu nuo jos, aš negaliu kurti santykio, nes šitame procese visada bus paieška kur yra tavo, kur yra mano dalis ir kaltės jausmas šiame procese yra neatsiejamas elementas.
Tad gyvas, tikras santykis visada yra galimybė mokytis mylėti, mokytis duoti erdvę kitam, kitokiam, kitokiai. Tam tenka mokytis išbūti, bet neišveikti, nepripilti į tą erdvę, savo kaltės, baimės, pykčio, noro nubausit užsidarant, noro nugalėti, likti teisiam/teisiai. Tame mes mokysimės pamatyti kitą – ne per savo lūkesčių, norų, baimių prizmę, bet kitą kaip kitokį. Ir tai viena sunkiausių mūsų gyvenime užduočių.
