Jos šoka ne tam, kad pasirodytų, o kad vėl pasijustų gyvos. Judesys tapo ne tik fizine iškrova, bet ir terapija – sušildančia sielą, atgaivinančia širdį ir sugrąžinančia pasitikėjimą savimi.
Vilniuje vykusiose šokio edukacijose „Senjorų avilyje“ dalyvavusios moterys iš naujo atrado save, savo kūną ir viena kitą. Čia gimė ne tik šokiai, bet ir draugystės, prisiminimai, juokas bei ašaros. Ir svarbiausia – įsitikinimas, kad amžius neturi galios, kai širdis dar šoka, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kai pavasarį šokių salėje „Senjorų avilyje“ pradėjo rinktis moterys – pasipuošusios auskarais, nešinos šlepetėmis ir šilta šypsena – šokio-judesio terapeutė Solveiga Zvicevičienė pajuto pagarbų jaudulį.
„Norėjosi padėti joms pagauti akimirkas, tokias, kurios kalbėtų apie jas pačias – brandžias, gražias, jautrias“, – sako ji.
Tos akimirkos tapo viso projekto simboliu. Projektas „Gaudyti akimirkas“, kurį organizavo Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija ir finansavo Vilniaus miesto savivaldybė, siūlė moterims išmėginti šokį kitaip – kaip terapinį procesą, paremtą neverbaline kūno kalba, bendravimu ir laisve būti savimi.
„Jau po kelių susitikimų moterys pradėjo sakyti viena kitai komplimentus, laukti viena kitos. Viskas vyko labai natūraliai. Šokis jas sujungė“, – pasakoja kita edukacijų vedėja, šokio-judesio terapeutė Ramunė Andrijauskė.
Judesys, kuris išlaisvina
Užsiėmimų metu vyravo pagarbi laisvė – kiekviena galėjo judėti tiek, kiek leido kūnas ir vidinė būsena.
„Svarbiausia buvo sudaryti saugią erdvę, kur kiekvienos raiška – unikali, nevertinama. Taip atsirado galimybė būti savimi be spaudimo“, – pasakoja Solveiga.
Dalijimasis patirtimi tapo neatsiejama dalimi: moterys kalbėjo apie ramybę, gerą nuotaiką, atgaivintą gyvybingumą.
„Šokis padeda būti čia ir dabar“, – sakė viena iš dalyvių. Kita pridūrė:
„Kiekvienas užsiėmimas buvo siurprizas – jokios monotonijos, tik kūryba ir laisvė.“
Kai kurios senjorės atrado, kad kūnas išreiškia daugiau nei žodžiai. Kitos dalinosi, kad šie susitikimai „nuėmė skausmą ir vienišumą“.
Prisiminimai, kurie sugrįžta su muzika
Svarbiu emociniu jungikliu tapo muzika. Pasirinkta italų pop klasika, lietuviška estrada, instrumentiniai kūriniai ne tik skatino judėjimą, bet ir žadino prisiminimus. Moterys dažnai prašydavo groti dainas iš jaunystės, norėdavo „pasišokti kaip tada“. „Kai kurios šoko su skara tarsi su savo mylimuoju, kitos – su drauge, trečios – su vėju“, – prisimena Ramunė.
Šokis žadino ir ilgesį, ir švelnų liūdesį. Dalijimasis istorijomis apie praeitį vyko natūraliai – porose, mažose grupelėse, kur jautėsi saugumas. „Moterys kalbėjo, kaip kadaise šoko su savo vyrais, dabar – viena su kita. Tame buvo ir šypsenos, ir ašaros“, – pasakoja terapeutė.
Salėje buvę veidrodžiai tapo emociniu katalizatoriumi – galimybe pažvelgti į save su pagarba ir meile. „Tai kvietė į kontaktą su saviverte – kai kurioms buvo džiugu, kitoms jautru, bet visoms – prasminga“, – sako ji.
Ritualai, kurie sujungia
Užsiėmimų struktūrą kūrė ne tik terapeutės, bet ir pačios dalyvės. Netrukus gimė ritualinis šokis „Guoba“ – bendras pradžios ir pabaigos ratas, kuris kiekvieną kartą apgaubdavo saugumo jausmu. „Kartą, kai laiko buvo likę vos kelioms minutėms, moterys pačios priminė: „O kaip gi mūsų šokis?“ – prisimena Ramunė. Tai, anot jos, parodė, kokį emocinį svorį ritualas įgijo.
Edukacijos metu vyko ne tik šokis – buvo naudojamos metaforinės kortelės, skaros, kamuoliukai, simboliniai objektai. Kai kurios dalyvės šokio metu apsijuosdavo vienu audeklu, linguodavo vienu ritmu, nenorėdavo skirstytis. „Buvo taip tiršta tikrumo...“, – prisimena Solveiga.
Šokis kaip bendrystė ir stiprybė
Vienos edukacijos dalyvės žodžiai tapo geriausiu atsakymu, kaip kito jų savijauta:
„Pradžioje visos kalbėjo apie sveikatos problemas, blogą nuotaiką... Bet kuo tolyn, tuo labiau to nebeliko. Atrodė, kad visos buvo laimingos.“
Tarp jų užsimezgė draugystės. Viena aktyviausių grupės narių – 87 metų moteris – visų įkvėpimui nė akimirkai nesustodavo: „Pertraukų metu net negalėdavo nustygti vietoje!“
Projektas „Gaudyti akimirkas“ parodė, kaip svarbu vyresniems žmonėms turėti galimybę išreikšti save, pajusti artumą, išsilaisvinti nuo suvaržymų. Tai ne tik sveikatingumo veikla – tai žinutė, kad senjorai nori ir gali gyventi pilnavertiškai, kūrybingai, prasmingai.
„Niekada nenuvertink senjorų energijos“, – svarbiausia mintimi iš šios patirties dalinasi Ramunė.
Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija edukacijas senjorams tęs ir šį rudenį.
Projektą įgyvendino Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija, finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, daugiau informacijos: www.lsjta.lt.
