Nors pradžioje teko nemažai kam įrodinėti viso to prasmę, šiandien organizacijos įkūrėja Vida Greičiuvienė šypteli – dabar abejonių jau nebekyla niekam. „O ir viso to rezultatai džiugina“, – sako šiemet savo organizacijos penkmetį pasitinkanti Vida Greičiuvienė.
Skaičiai, kurie slepia tikras istorijas
Šiemet organizacija pakvietė senjorus dalyvauti apklausoje ir pasidalyti, kaip juos paveikė savanorystė ir bendros veiklos. Atsakymai kalba patys už save: net 77 proc. respondentų sakė, kad jų emocinė būsena, įsitraukus į veiklas, pagerėjo, o daugiau nei trečdalis pokytį įvardijo kaip labai reikšmingą.
„Trumpai tariant, savanorystė ir bendri renginiai senjorams tampa ne tik užimtumo forma, bet ir emocinės sveikatos šaltiniu. Mūsų bendruomenės nariai dažnai dalijasi, kad gyvenimas tapo spalvingesnis, jie vėl turi aiškią ir įdomią rutiną ir laukia susitikimų taip, kaip jaunystėje laukdavo pasimatymų.
Prieš kurį laiką sulaukėme atsiliepimo, kuris iki šiol šildo širdis: „Be jūsų pasaulis būtų tuštesnis ir mažiau geras. Jau net neįsivaizduoju savo gyvenimo be mielų žmonių, su kuriais suvedė pažintis per šią iniciatyvą, be įdomių paskaitų ar anglų kalbos pamokėlių su Rūta. Ačiū už telkiančią jėgą“, – sulauktą gražų žodį su šypsena cituoja V.Greičiuvienė.
Pasak jos, čia slypi esmė: tai nėra tik laisvalaikio praleidimas, o tikras vidinės būsenos pokytis:
„Kai žmogus vėl jaučiasi reikalingas, atranda prasmę ir džiaugsmą, jis tiesiog pražysta. Neretai matau, kai atėję drovūs po kelių mėnesių tampa renginių vedėjais, idėjų generatoriais, kitų įkvėpėjais. Jie nebesijaučia vieni, o susitinka su bendraminčiais, mokosi, keliauja, šoka, padeda muziejuose, teatruose, darželiuose… Tai ir yra gyvenimas“.
Geštalto psichoterapijos praktikė, ugdomojo vadovavimo specialistė Sonata Aaltonen antrina, kad tokie vidiniai pokyčiai nėra atsitiktiniai – juos patvirtina ir psichologijos tyrimai.
„Psichologijos tyrimai labai aiškiai rodo, kad dalyvaujant bendrose veiklose mažėja vienišumo jausmas, žmogus vėl jaučiasi reikalingas, atranda prasmę. Tokia veikla tiesiogiai mažina depresijos riziką, stiprina pasitikėjimą savimi ir socialinius ryšius. Kitaip tariant, savanorystė tampa būdu išlaikyti gyvybingumą ir džiaugsmą kasdienybėje, net tuomet, kai profesinis gyvenimo etapas jau yra už nugaros. O svarbiausia – žmogus gali ir toliau jaustis, kad yra naudingas“, – pabrėžia S.Aaltonen.
Ši įžvalga atsispindi ir senjorų apklausos rezultatuose. Pasak V.Greičiuvienės, vienas dažniausių motyvų, skatinančių senjorus savanoriauti, yra būtent noras jaustis reikalingais.
„Mūsų apklausos duomenys tą ir parodė, kad rinkdamiesi savanorystę žmonės labiausiai ieško galimybių būti naudingais. Dauguma renkasi veiklas iš noro išlikti aktyviais, sutikti naujų žmonių, atrasti gyvenimo prasmę. Įdomu tai, kad net pusė dalyvavusių apklausoje, kurie dar niekada nesavanoriavo, atsakė, kad norėtų savanoriauti, jei tik atsirastų galimybių. Tai rodo, kad poreikis yra didžiulis – tereikia organizacijoms kuo plačiau atverti duris“, – priduria pašnekovė.
Teko net įkalbinėti
Senjorų savanorystės bangą Lietuvoje pradėjusi V.Greičiuvienė pripažįsta, kad šiandien ne ką mažiau nei senjorų šypsenos ją džiugina ir per pastaruosius metus padidėjęs organizacijų atvirumas.
Pasak pašnekovės, vis daugiau kultūros įstaigų ir bendruomeninių organizacijų pradeda noriau priimti vyresnio amžiaus savanorius. Tiesa, šios gražios iniciatyvos pradžia nebuvo jau tokia lengva.
„Šiandien bendradarbiaujame su dešimtimis organizacijų – nuo muziejų ir teatrų iki darželių ir kultūros įstaigų, kurios vis noriau atveria duris vyresnio amžiaus savanoriams. Turime apie 60 aktyvių savanorių, kurie nuolat įvairiose organizacijose. Tačiau pati savanorystės skatinimo pradžia tikrai nebuvo lengva – ne visos organizacijos palankiai žiūrėjo į vyresnių savanorių iniciatyvas, buvo dvejonių, ar jie pajėgs, ar tiks, ne vieną teko net įkalbėti leisti pabandyti“, – kalbėjo pašnekovė.
Vis dėlto galiausiai rezultatas džiugino visus – organizacijos pamatė, kad senjorų savanorystės gali duoti puikų rezultatą – jie punktualūs, pareigingi, jei susitarei, tai ir ateis.
„Tokias stiprybes organizacijos labai vertina. Džiugu, kad šiandien nuostatos pamažu keičiasi ir atsiranda vis daugiau savanorystės galimybių. Žinoma, visada norisi, kad jų būtų dar daugiau“, – šypteli moteris.
Neapsiriboja vien savanoryste
Paklausta, kokių veiklų dažniausiai ieško savanoriai, V.Greičiuvienė pastebi, kad didžiausio susidomėjimo sulaukia darbas su vaikais ir kultūros renginiuose. Tą parodė ir apklausos rezultatai.
„Dažniausiai senjorai ieško žmogiško ryšio – vieniems didžiausią džiaugsmą kelia galimybė skaityti pasakas mažyliams ar padėti darželiuose, kiti mielai savanoriauja muziejuose ar teatruose ir sako, kad taip jaučiasi tikra kultūros proceso dalimi. Tačiau neretai savanorystė tampa ir visai nauju atradimu: žmonės pasakoja, kad pagaliau rado laiko išmokti dalykų, apie kuriuos svajojo dar iki pensijos, arba netikėtai atrado džiaugsmą veiklose, apie kurias anksčiau nė nebūtų pagalvoję. Veiklų spektas išties nemažas ir vis plečiasi pagal žmonių interesus“, – pasakoja V.Greičiuvienė.
Tiesa, bendruomenė jau puikiai žino, kad veiklos vien savanoryste nesibaigia – organizacijoje apstu ir renginių, kurie sulaukia didelio susidomėjimo. V.Greičiuvienė pastebi, kad tarp narių ypatingai populiarios ketvirtadienio paskaitos, kas savaitę sutraukiančios būrius dalyvių.
„Ketvirtadienio paskaitos jau spėjo tapti savotiška tradicija. Jose vieną kartą kalbame apie keliones ar sveikatą, kitą – apie istoriją ar skaitmeninio raštingumo subtilybes, temų gausybė, kiekvienas randa sau. Tiesa, bendruomenė čia neužsisklendžia vien praktinėse temose – vis dažniau kalbama ir apie emocinę savijautą, vidinį augimą, psichologiją ir kitus dalykus, kurie kasdienybėje leidžia jaustis geriau“, – pasakoja pašnekovė.
Būtent apie tai spalio 2-ąją vyksiančioje paskaitoje „Kuriant prasmę: savanorystės menas brandžiame amžiuje“ kalbės Geštalto psichoterapijos praktikė, koučingo specialistė S. Aaltonen. Ji pastebi, kad tokia tema bendruomenėje užgimė visai neatsitiktinai – išėję į pensiją žmonės labai dažnai susiduria su klausimu, o kaip toliau gyventi prasmingą gyvenimą.
„Žmonės vis dar gyvena mitais apie tai, ką reikia suspėti padaryti iki tam tikro amžiaus, kaip turi atrodyti senjoras ar kokios ribos jam nubrėžtos. Bet tai – niekuo nepagrįstos istorijos, kurias susikūrėme lygindami save su kitais.
Šie mitai griūna, nes pasaulis sparčiai keičiasi: medicina daro milžinišką pažangą, mes geriau rūpinamės sveikata, turime daugiau galimybių mokytis, keliauti, išbandyti naujus dalykus, todėl amžius pase nieko nebereiškia, svarbiausia, kaip pats jautiesi ir kas tau iš tiesų teikia prasmę.
Man atrodo, kad tai yra aukščiausia brandos forma, kai gyvenimas nebėra apie vien išgyvenimą, bet apie tikrą prasmę sau ir kitiems. Kaip atrasti laisvę nuo ribojančių stereotipų ir kurti prasmingą gyvenimą brandžiame amžiuje, viso to būdų ieškosime“, – sako S.Aaltonen.
V.Greičiuvienė priduria, kad veiklų ir renginių suplanuota jau kone metams į priekį. Norintys juose dalyvauti ar prisijungti prie savanoriaujančių senjorų bendruomenės daugiau informacijos ras svetainėje senjorupasaulis.lt arba el. paštu info@senjorupasaulis.lt.
