Dauguose karaliauja ramybė – čia gyvenimas neskuba ir kviečia lėtai į jį panirti per savitą tapatybę. Čia laukia tai, ko niekur kitur nėra: žuvų skulptūrų kelias, pasakojantis krašto istoriją ir žmonių santykį su ežerais, gamta, istorija.
„Apie ką kalbasi daugiškiai? Pirmiausia – apie žuvis. Ar jos kimba? Tas ne daugiškis, kuris nežvejoja“, – sako Daugų seniūnaitis Robertas Ožalinskas, menininkas, kultūros klubo „Kitaip“ įkūrėjas. Jo žodžiais, būtent taip gimė sumanymas Daugų ežerų žuvis ir žvejus „apgyvendinti“ krante.
Įvairiose miestelio vietose pabirusios bene 10 skulptūrų – kiekviena su savo istorija, kurią galima išgirsti maždaug valandą trunkančiose ekskursijose „Žuvingos Daugų gatvės“.
Daugus puošia žuvų skulptūros
Pasak R.Ožalinsko, pirmoji – medinė žvejo skulptūra – atsirado dar 2009 metais, ją sukūrė Kęstutis Benedikas.
Po kelerių metų miestelį papuošė Vido Steponavičiaus skulptūra-karuselė, vaizduojanti lydeką, besivejančią kitas žuvis. Ji primena legendą, esą karalienę Boną Sforcą, plaukiojusią Daugų ežere, užpuolė žuvis-pabaisa.
Vienas iš akcentų Dauguose – skulptoriaus Mykolo Saukos betoniniai unguriai, besiraitantys įkalnėje prie Didžiulio ežero, netoli kapinių. O būtent čia, pasak istorinių šaltinių, kadaise stovėjo Vytauto Didžiojo laikų medžioklės dvaras. Su šia istorija glaudžiai siejasi ir kunigaikščio Daugio legenda bei kario skulptūra, pasitinkanti įvažiuojant į miestelį.
Pirmoji – medinė žvejo skulptūra – atsirado dar 2009 metais, ją sukūrė Kęstutis Benedikas.
„Unguriai“ plačiai žinomi ir dėl to, kad analogiška skulptūra puošia erdvę prie MO muziejaus Vilniuje, tačiau ne visi žino, jog šis meno kūrinys pirmiausia gimė būtent Dauguose – tik vėliau jo versija atsirado sostinėje.
Žuvų draugiją papildė ir paties Roberto Ožalinsko sukurtas ešerys, ant kurio galima net pajodinėti. Netrukus „atplaukė“ ir akmeninė Vaido Kartano sukurta „Vėgėlė“, paslaptingiausia ežero žuvis, labai retai sutinkama ir mėgstanti šaltį bei tamsą.
Žuvis, pririjusi žaislų
Viena žaismingiausių Daugų žuvų – plieninė „ragulka“, kaip ją vadina vietiniai žvejai. Oficialiai tai trispalvė dyglė – mažytė, bet labiausiai „ginkluota“ ežero gyventoja. Ją nukaldino skulptorius, ginklakalys ir senovinių ginklų rekonstruktorius Adomas Sviklas.
Praėjusiais metais žuvų dar pagausėjo. Atvirose dirbtuvėse visi norintys galėjo padėti R.Ožalinskui meistrauti „mekšrą“ – taip daugiškiai vadina kuoją. „Daugų ežere kuojų tiesiog nėra, visos kuojos yra mekšrai. Praeivis, paklausęs žvejo apie kuojas, rizikuoja likti nesuprastas – apie kokias „kojas“ čia kalbama“, – šypsosi skulptūros autorius.
Viena originaliausių Daugų žuvų – „Žaislažuvė“, pririjusi žaislų. Ji primena egzotišką akvariumo gyventoją, o jos viduje galima palikti nebereikalingus žaislus arba pasiimti jau esančius – tereikia atidaryti žuvies pilvuko dureles.
Karpiai – šios vasaros naujiena
Šią vasarą į krantą žada „išplaukti“ visas karpių būrelis. Pasak R.Ožalinsko, daugiau nei prieš tris dešimtmečius į Daugų ežerą suleistų karpių liko nedaug, tačiau tie, kurie kartais išnyra pasiganyti šiltesniame vandens paviršiuje, žvejams kelia pagarbą ir pasigėrėjimą.
„Tikimės šią žuvų skulptūrų iniciatyvą tęsti, bendradarbiaudami su įvairiais kūrėjais. Visada esame atviri idėjoms ir autorių sumanymams apie žuvis, žvejus ir ežerus“, – tikina R.Ožalinskas.
„Čaikos“ – Dzūkijos greitosios valtys
Nuo neatmenamų laikų Daugų žvejai žuvis gaudė iš medinių valčių, kurias lig šiol vadina „čaikomis“. Tikėtina, kad šis žodis atkeliavo iš senųjų slavų kalbų, kur „čajka“ reiškė lengvą, greitai slystančią valtį. Taigi ši valtis yra visas daugiškių pasaulis, mažai kintanti tvirta tradicija, gyvenimo būdas ir savitas, neskubrus ritmas.
Nuo seno daugiškių renčiamos valtys buvo šlovinamos, ir geras vardas nešblėso lig šiol. Miestelyje „čaikas“ dar gamina keli meistrai, tęsdami senąją Daugų žvejų amato tradiciją.
Šlovinga praeitis ir Holivudo spindesys
Daugai šiandien atrodo lyg ramus ežerų užutėkis, tačiau jų istorija – kur kas spalvingesnė. Čia, tarp kalvų ir vandens, XIV–XV amžiuje stovėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaras. Vytautas Didysis čia buvo neretas svečias ir jo valia buvo pastatyta pirmoji Daugų bažnyčia. Tokiose rezidencijose ne tik ilsėtasi – čia buvo tariamasi dėl politikos, planuojami žygiai ir priimami sprendimai, formavę Lietuvos valstybės istoriją.
Daugai buvo žinomi ir vėlesniems valdovams. Čia lankėsi karalius Vladislovas Vaza, kiti didikai ir dvasininkai. Tačiau laikui bėgant dvaras sunyko, o vietovė prarado buvusį strateginį vaidmenį.
Vis dėlto tarpukariu Daugų vardas vėl sugrįžo į viešąją erdvę. Miestelį pamėgo prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija – juos čia atvesdavo draugystė su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, kunigu Vladu Mironu. Šis žymus valstybės veikėjas netoli Daugų turėjo modernų, savo laiką lenkusį Bukaučiškių dvarą.
O po kelių dešimtmečių Daugų vardas nuvilnijo net iki Holivudo. Iš šio krašto kilusi kino žvaigždė Rūta Lee-Kilimonytė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje čia aplankė savo tėvų gimtinę.
Daugų vardas nuvilnijo net iki Holivudo.
Ji atvyko žiemą, ir miesteliu skriejo rogėmis, pakinkytomis eiklių žirgų. Vietiniai žmonės nuščiuvę stebėjo gražuolę, įsisupusią į kailinius – scena atrodė tarsi iš kino filmo, tik šį kartą Holivudas buvo tikras ir čia pat, Daugų gatvėse.
Dauguose daug kas primena tylų filmo kadrą. Žuvys, sustingusios skulptūrose, čaikos, brėžiančios taką per vandenį, ir senųjų valdovų šešėliai, sumišę su medžių šnaresiu. Čia praeitis ir dabartis neatsiejamos. Atrodo, kad miestelis pats kuria savo filmą, kaskart vis kitokį, išplaukusį iš mistiško ežerų vandens.
