Japonai sako, kad žmogus, bent kartą gyvenime neužkopęs į Fudžio kalną, praleido vieną svarbiausių gyvenimo patirčių. Tačiau jie priduria ir kitą posakį – tas, kuris į jį kopia antrą kartą, tikriausiai yra kvailys.
Šis senas posakis puikiai atspindi pagarbą 3 776 metrų aukščio Fudžio kalnui – aukščiausiai Japonijos viršukalnei, kuri jau šimtmečius laikoma ne tik gamtos stebuklu, bet ir šventa vieta, įkvėpusia poetus, vienuolius, menininkus ir keliautojus iš viso pasaulio.
Tobulas kūgis, gimęs iš ugnies
Fudžis – nepaprastas kalnas. Tai aktyvus ugnikalnis, kurio paskutinis išsiveržimas įvyko 1707 metais. Nors daugiau nei tris šimtmečius jis išlieka ramus, mokslininkai jį vis dar laiko aktyviu.
Jo beveik idealiai simetriška kūgio forma tapo vienu labiausiai atpažįstamų pasaulio kraštovaizdžių. Neatsitiktinai Fudžio kalno vaizdas puošia Japonijos atvirukus, monetas, paveikslus ir net įmonių logotipus.
2013 metais UNESCO Fudžio kalną įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą ne dėl geologinės vertės, o dėl išskirtinės kultūrinės reikšmės – kaip vietą, šimtmečius formavusią Japonijos religiją, meną ir tapatybę.
Šventas kalnas, į kurį kadaise negalėjo lipti moterys
Šimtmečius Fudžio kalnas buvo laikomas dievų buveine. Pagal šintoizmo tradicijas čia gyvena deivė Konohanasakuya-himė – vyšnių žiedų globėja, simbolizuojanti gyvenimo trapumą ir gamtos grožį.
Iki XIX amžiaus moterims kopti į viršukalnę buvo draudžiama. Tik 1872 metais draudimas buvo panaikintas, ir šiandien kalnas kasmet pasitinka šimtus tūkstančių žmonių iš visų pasaulio kampelių.
Kodėl į viršukalnę kopiantys japonai keliasi vidury nakties?
Didžioji dalis kopiančiųjų į žygį leidžiasi dar sutemus. Tikslas – pasiekti viršūnę prieš aušrą ir pamatyti vadinamąjį Goraikō – pirmąjį saulės patekėjimą virš Japonijos.
Šis reginys japonams turi beveik dvasinę reikšmę. Kai rytinė saulė nuspalvina debesis aukso spalva, o po kojomis lieka visas pasaulis, daugelis keliautojų sako supratę, kodėl Fudžio kalnas laikomas šventu.
Keturios trasos į viršūnę
Į kalno viršūnę veda keturi oficialūs maršrutai:
- Yoshida – populiariausias ir geriausiai pritaikytas pradedantiesiems.
- Subashiri – mažiau žmonių, dalis kelio eina per mišką.
- Fujinomiya – trumpiausias, bet statesnis.
- Gotemba – ilgiausias ir fiziškai sunkiausias, tinkantis patyrusiems žygeiviams.
Vidutiniškai pakilimas iki viršūnės trunka nuo 5 iki 8 valandų, o nusileidimas – dar 3–5 valandas.
-
Tenerifė, kurios jums niekas nerodė: lietuvė atskleidė, kas slepiasi už „viskas įskaičiuota“ ribų
-
Lietuvė Tibete padarė tai, dėl ko gidas iškart sunerimo: „Prašė jos nerodyti viešai“
-
Atskleistos paslaptingiausios Žemės vietos, kuriose nėra įžengęs nė vienas žmogus
-
Edvardas Žičkus ryžosi gyvybei pavojingam iššūkiui: įkopė į Japonijos „miegantį monstrą“
Kopti gali beveik kiekvienas, bet pasiruošti privaloma
Nors kopimas į Fudžį nelaikomas techniniu alpinizmo maršrutu, tai nėra paprastas pasivaikščiojimas.
Virš 3 kilometrų aukščio ore lieka maždaug trečdaliu mažiau deguonies nei jūros lygyje. Todėl net fiziškai pasirengę žmonės gali pajusti aukščio ligos simptomus – galvos skausmą, pykinimą ar svaigulį.
Temperatūra viršūnėje net vasarą dažnai nukrenta iki nulio, o stiprus vėjas gali visiškai pakeisti savijautą. Dėl vulkaninių akmenų ir birių pelenų būtini tvirti žygio batai, šilti drabužiai bei apsauga nuo lietaus.
Naujos taisyklės – kad Fudžio kalnas išliktų ateities kartoms
Pastaraisiais metais Fudžis susidūrė su masinio turizmo problema. Kai kuriomis dienomis į kalną vienu metu kopdavo tūkstančiai žmonių. Dėl perpildymo daugėjo nelaimingų atsitikimų, šiukšlių ir vadinamojo „bullet climbing“ – pavojingo kopimo be poilsio visą naktį.
Todėl Japonijos valdžia įvedė griežtesnes taisykles. Dabar keliautojai turi iš anksto registruotis, sumokėti nustatytą žygio mokestį, o naktinis patekimas į trasas ribojamas tiems, kurie neturi rezervuotos nakvynės kalnų namelyje. Tokiomis priemonėmis siekiama sumažinti spūstis ir apsaugoti tiek žmones, tiek unikalią kalno aplinką.
Kada geriausia vykti?
Oficialus kopimo sezonas paprastai trunka nuo liepos pradžios iki rugsėjo pradžios. Likusią metų dalį dauguma takų uždaromi dėl sniego, stiprių vėjų ir pavojingų oro sąlygų.
Tačiau net ir neplanuojant kopti, Fudžį verta pamatyti visais metų laikais. Pavasarį snieguota viršūnė iškyla virš rožinių sakurų žiedų, rudenį ją supa raudonuojantys klevai, o žiemą kalnas atrodo tarsi milžiniška balta piramidė.
Geriausios vietos fotografijoms
Patyrę keliautojai sako, kad gražiausias Fudžis nebūtinai matomas nuo jo šlaitų.
Įspūdingiausi vaizdai atsiveria nuo penkių ežerų regiono, ypač Kavaguchiko ežero pakrantėse. Ne mažiau garsus ir Chureito pagodos vaizdas – raudona penkiaaukštė šventykla, vyšnių žiedai ir fone iškilęs baltas Fudžio kūgis tapo vienu iš labiausiai fotografuojamų Japonijos peizažų.
Kalnas, kuris keičia žmones
Kasmet į viršūnę užkopia daugiau kaip 200 tūkstančių žmonių. Vieni siekia sportinio iššūkio, kiti – dvasinės patirties, treti tiesiog nori pažymėti dar vieną įspūdingą kelionės tikslą savo gyvenime.
Tačiau beveik visi grįžta su tuo pačiu jausmu – Fudžis nėra tik aukščiausias Japonijos kalnas. Tai vieta, kur susitinka gamta, istorija, religija ir žmogaus ryžtas. Vieta, kur saulė pateka ne tik virš debesų, bet, regis, ir kiekvieno keliautojo viduje. Galbūt todėl japonai šį kalną vadina savo šalies siela.
Parengta pagal „Japan Travel“, „Fujisan Climb“, Unesco.org
