Žinau, kad nesu vienintelė, kuri turi šį pomėgį. Juolab, kad keliavimo patirtis rodo, jog būtent šis namų fasado elementas gali be galo daug papasakoti apie šalį, miestą ir gyvenimą, verdantį jame.
Maltoje lankiausi pirmą kartą, todėl jaučiausi tikra turistė ir gerte gėriau kiekvienos aplankytos vietos detales.
„Matau, patinka durys. Štai dar vienos į kolekciją – čia yra tipiškos maltietiškos durys: už laukinių yra dar vienos. Kai išorinės durys užveriamos, vasarą taip apsaugomas vidus nuo kamuojančios kaitros. O vėsiuoju metų laiku, kai temperatūra siekia 10-15 laipsnių dieną, neišleidžia šilumos iš patalpų vidaus“, – pasakojo mane lydėjusi gidė.
Akį traukia ir maltietiško būsto durų spalvos – jos ryškios: raudonos, mėlynos ir žalios atspalvių. Netrukus sužinau, kad, nors griežtų taisyklių ar paveldo reikalavimų nėra, dažant duris laikomasi vienos senos taisyklės: turi sutapti durų ir balkono spalva.
Prakalbus apie balkonus, prasideda įdomybės, nes Maltos balkonai – vienas atpažįstamiausių šalies architektūros bruožų. Jie nėra vien dekoratyvūs: per kelis šimtmečius jų forma, medžiagos ir paskirtis keitėsi kartu su Maltos istorija.
Viduramžių mdinoje (liet. senas miestas) dažniausiai buvo statomi atviri balkonai iš vietinio kalkakmenio, kuris išsiskyrė gelsvai rusva, smėlio spalva. Jie buvo paremti masyviais akmeniniais laikikliais (konsolėmis), o jų paskirtis buvo reprezentacinė – parodyti šeimos statusą ir suteikti daugiau šviesos fasadui. Tokie balkonai dažnai puošti barokiniais ornamentais.
XVII–XVIII a. Maltos miestuose prasidėjo uždarų balkonų („gallarija“) mada. Būtent šie balkonai šiandien laikomi Maltos simboliu. Istorikai jų ištakas sieja su arabų „mašrabija“ (mashrabiya) – uždara medine konstrukcija, leidusia stebėti gatvę iš vidaus, pačiam stebėtojui išliekant nematomu praeiviams.
Pirmieji tokie balkonai Maltoje pasirodė XVII a. pabaigoje, Šv. Jono ordino laikais. Šie balkonai turi langus iš trijų pusių, suteikia pavėsį ir geresnę patalpų ventiliaciją, taip pat praplečia vidaus erdvę, neužimdami papildomo ploto gatvėje. Tai saloje, kur žemė – aukso vertės, labai svarbu.
XVIII a. balkonai tapo turtingų šeimų prestižo ženklu. Kuo puošnesnės buvo akmeninės konsolės ir medžio drožiniai, tuo aukštesnę padėtį demonstravo namo savininkas. Valetoje ir „Trijuose miestuose“ – Birgu, Senglėjoje, Cospicuoje atsirado ištisos gatvės spalvingų balkonų.
Šio laikotarpio balkonams būdingos lenktos linijos, puošnios konsolės, smulkūs medžio ornamentai ir pirmiausia dėmesį atkreipiančios ryškios spalvos.
XIX a., britų valdymo metu, mediena tapo lengviau prieinama ir pigesnė. Dėl to uždari mediniai balkonai paplito ne tik tarp aristokratų, bet ir tarp vidurinės klasės gyventojų. Daugelis senesnių atvirų balkonų net buvo perdirbti į uždaras medines konstrukcijas.
XX a. pradžioje balkonų formos tapo paprastesnės. Vietoje gausios barokinės puošybos atsirado tiesesnės linijos, geometriniai motyvai ir Art Deco stiliaus detalės. Kai kuriose vietose pradėti statyti balkonai iš akmens ir metalo, išlaikant tradicinę formą.
- Valetoje – didžiausia balkonų įvairovė nuo baroko iki Art Deco.
- Birgu ir kituose „Trijuose miestuose“ – autentiški XVIII–XIX a. gyvenamieji namai, su tradicinėmis spalvingomis „gallarijomis“ ir senais fasadais.
- Mdinoje – daugiau atvirų akmeninių balkonų.
Turi ne tik adresą, bet ir vardą
Vaikštinėjant po miestus į akis krinta ir tai, jog dažnas būstas turi ne tik namo numerį, bet ir vardą. Kaip pasakojo vietiniai, tai sena tradicija, atsiradusi dar tada, kai adresų numeracija nebuvo nuosekli. Nors šiandien numeriai naudojami visur, namų vardai išliko svarbia Maltos kultūros dalimi.
Namo vardas dažnai atspindi šeimos istoriją, tikėjimą, vertybes ar svajones. Populiarūs religiniai pavadinimai, pavyzdžiui, San Ġużepp (Šv. Juozapas), taip pat Šv. Mergelės Marijos vardas. Nieko keisto – Maltoje labai stiprus šios šventosios kultas.
Tačiau nemažai namų pavadinami šeimos narių vardais arba jų junginiais. Pvz., jei namai yra Martino ir Helenos, jų pavadinimas gali skambėti – Marthelen.
Taip pat pasitaiko vardų, įkvėptų mėgstamų vietų, kelionių ar gyvenimo siekių, tokių kaip Harmony, Serenity ar Dreamland.
Įdomu tai, kad daug namų vardų užrašyti anglų kalba – tai ilgo britų valdymo palikimas. Vardai dažniausiai puikuojasi ant dekoratyvių akmens, marmuro ar keramikos lentelių prie įėjimo durų.
Maltos sociologai šią tradiciją laiko išskirtine – nedaug pasaulio šalių gali pasigirti tuo, kad namų vardai iki šiol taip plačiai naudojami kasdieniame gyvenime.
Kad kai kuriuos adresus vietiniai žino ne pagal gatvę ir namo numerį, bet namo vardą, patvirtina ir vietiniai.
