Tri trip, tri šlept, tri trip, tri šlept – garsas Ruandos kalnuose po kopimo į vieno jų viršūnę mane lydėjo dar bent savaitę. Ruanda dar yra vadinama tūkstančio kalvų šalimi, o gyvenimas kalvotoje šalyje reiškia kasdienybę lipant aukštyn arba leidžiantis žemyn.
Aš, besileisdamas žemyn nuo Kabuye kalno viršūnės, matau ir girdžiu moterį, kuri prilaikydama ranka ant galvos nešė nešulį ir ėjo trumpais šuoliukais – tri šlept, iš paskos – tokiu pat stiliumi – mažas sūnelis – tri trip.
Einant žemyn paprastais, ilgesniais žingsniais labai lengva paslysti ir ką nors išsinarinti. Su pasigėrėjimu stebėjau tokius žingsnelius, kai viena koja tik nežymiai priekyje kitos ir žemę pasiekia taip pat nežymiai – sekundės dalele anksčiau antrosios. Taip nėra nukrypstama nuo kūno svorio centro ir išlaikomas stabilumas.
Norint pamatyti gorilą, tenka sumokėti 1500 eurų.
Leisdamasis žemyn, skubėjau dėl besivejančio lietaus – pabandžiau ir aš tą žingsniuką. Gavosi tri blinkšt jeblinkšt... Gerai, kad nepamečiau lazdos, tai, įsmeigęs ją į žemę, išvengiau nuslydimo į prarają. Ir kol dar į tas prarajas nenuslydau, papasakosiu viską nuo pradžių.
Ruandos grožis iliustruojamas keliais svarbiais dalykais: arbatos plantacijos terasomis aplink kalvas ir nacionaliniais Njungvės, Viajes parkais, pastarajame gyvena garsioji gorilų populiacija. Norint pamatyti gorilą, tenka sumokėti 1500 eurų. Bet galima pusę kainos sutaupyti ir gorilai į akis pažvelgti (kas dar yra ir pavojinga) iš Ugandos – gorila ta pati, bet kaina mažesnė.
Kai man kelionių agentūra pasiūlė pasirinkti vieną iš variantų, atsakiau, kad žmonės man yra gražesni ir įdomesni. Ir vos ne prasitariau: „ypač tuts(ės)iai“. Laimė. liežuvis užkliuvo už naujų prieš metus Gruzijoje susidėtų dantų. Išskirti gentį, etnosą Ruandoje yra tabu dėl buvusio genocido. Bet apie tai vėliau.
Keliaudamas po įvairias šalis, jų kraštovaizdžius ir etninę kultūrą dažniausiai patirdavau vaikščiodamas ilgus atstumus. Tai ir čia, Ruandoje, vieną ankstų rytą išsiruošiau į pasivaikščiojimą kalnais. Lygių vietų čia beveik nėra. Pamatęs kalnų takelių raizgalynes, tuoj grįžau apačion ir pradėjau ieškoti vedlio. Viršuje nėra ryšio, gali pasiklysti ir negrįžti.
Galiausiai vieną sutikau – pagal kūno sudėjimą panašų į hutą, kas reiškė mažesnio dydžio honorarą, jei būtų su tam tikros arogancijos požymiais, tai – tutsis. Vedlio būta gana išmoningo. Jis man pasiūlė du variantus.
Tokiu būdu gavau prieigą artimiau pabendrauti su vietiniais gyventojais.
Pirmasis – susimokėti 50 eurų dydžio mokestį už vedlio paslaugą, antrasis – čia pat, parduotuvėje, nupirkti 200 vnt. mokyklinių sąsiuvinių ir tiek pat rašiklių. Nešikai krovinį dėžėse užneš į aukštai kalnuose esančią mokyklą. Ten turėčiau dalyvauti labdaros misijoje ir padalinti tokias kuklias dovanas skurdaus kaimelio vaikams.
Įvertinus mokestį už man duotą motociklą užkilimui ir vedlio paslaugas, išėjo visos dienos trukmės reikalai, o kaina – apie 70 eurų. Pasirinkau antrąjį variantą, nes tokiu būdu gavau prieigą artimiau pabendrauti su vietiniais gyventojais.
Apie 9 val. pradėjau kelionę. Tikslas – Kabuye kalno viršūnė, esanti 2700 m aukštyje. Ji pasiekiama per 5 valandas. Nusileidimas į apačią – kiek greitesnis, gali užtekti 4 valandų, bet, jeigu užklumpa lietus, nusileidimas truks ir 8 valandas.
Vedlio informacija, žvelgiant į skaistų dangų, smaragdines neįtikėtino grožio kalvas, man praėjo pro ausis. Tuo labiau kad, kylant siaurais serpantinų takeliais, vėrėsi vis nuostabesni žaliosios Ruandos paveikslai. Tai – nuostabiausia vieta planetoje numirti, nejučia pagalvojau, čia pat su nerimu atklydus minčiai apie ateinančią senatvę drėgname pavėsyje.
Man buvo sunkiai suvokiama, kad tokiuose staigiuose nuolydžiuose galima sodinti augalus.
O dar pasaulis įstrigęs virtualiose nužmogėjimo žabangose baigia išprotėti... Prisiminiau Šekspyro mintį: „Jeigu numirsi šiandien, nereikės rytoj“. Laiku iš kažkokios smegenų kišenės išlindusi citata kažkiek apramino, tęsiau kopimą.
Nuostabiausia, kad visi tie kalnai yra apgyvendinti ir nusėti mažyčiais maisto augalininkystės ploteliais. Tik man buvo sunkiai suvokiama, kad tokiuose staigiuose nuolydžiuose galima sodinti augalus, juos ravėti ir nuimti derlių. Pakeliui sutinkamos miniatiūrinės kalnų sodybėlės. Atskiri nameliai atrodė labai romantiškai.
Pagalvojau – jeigu iliuziškai pavyktų kalvas išlyginti, tai šalies plotas padvigubėtų. Kalnų takelis vingiavo tiek, kad atitiktų žmogaus galimybes tam tikru nuolydžiu judėti aukštyn-žemyn nenukrentant nei ant takelio, nei į prarają. Taip pat tik vėliau sužinojau, kad yra keli skirtingo sudėtingumo takeliai, o vedlio atlygis finišavus apačioje yra koreguojamas pagal faktišką laiką.
Kopiant į viršų, stebėjau savo kūno reakcijas. Pulsas tai kilo iki 170, tai leidosi iki 70. Savo išmanaus laikroduko rodmenis buvau sutikrinęs su kita rimta aparatūra, tad, ko gero, jis nemelavo. Galop, likus tik 20 minučių iki viršūnės, pastebėjau kairėje kylant juodą debesį. O čia dar ir akyse pradėjo temti.
Organizmas nesusigaudė, kas su juo daroma ir bandė protestuoti, nes aš neturėjau jokios patirties kopinėjant kalnais. Grėsmingas debesis mane kaipmat apgręžė eiti žemyn, nors buvo likę tik 20 minučių iki viršūnės. Netrukus ant įkaitusios nugaros pabiro ir šaltas lietus. Po kojomis akmenų ir molio paklotu sruveno upeliai, nenugriūti tapo neįmanoma. Tada ir atsitiko tas pirmasis „jeblinkšt“.
Paskelbiau trumpą dainavimo pamoką, buvo nuostabios akimirkos.
Tik bandžiau nenuriedėti į prarajas. Tai slystant, tai riedant ir nuolat iš to juokiantis. Tokia kelionė atgal truko apie valandą, kol pasiekiau tą kalnų mokyklą.
Prie didelės juodos statinės kartu su mažais, linksmais vaikais apsiprausiau. Tai buvo tikra atgaiva. Mane pasitiko pilnas kiemas vaikų, jų tėvai, mokytojai – linksmai bendravosi, atklydusi saulė džiovino nugarą.
Keletas mūsų – vedlys, aš, mokytojai padalijome sąsiuvinius, rašiklius, mažiausieji gavo saldainių. Tada dar paprašiau leidimo pravesti pamoką.
Paskelbiau trumpą dainavimo pamoką, buvo nuostabios akimirkos. Kažkur aukštai kalnuose, gal viename iš skurdžiausių kaimų, tvyrojo džiaugsmas.
Taip jau yra Ruandoje, kurios plotas du kartus mažesnis už Lietuvos, o gyventojų – 12 mln., tenka apsigyventi kalnuose ir užsiimti žemdirbyste šlaituose. Ir kuo aukščiau į viršų, tuo skurdesnis gyvenimas, bet juntama daugiau džiaugsmo. Visgi, ar daug būna namų be dūmų?
Aukštai kalnuose, gal viename iš skurdžiausių kaimų, tvyrojo džiaugsmas.
Ruandos nerimas yra Burundžio, Kongo siena. Ypač – Kongo Gomos provincija, kurią dabar valdo Ruandos remiami sukilėliai. Šiuo metu Goma yra tam tikra buferinė zona, kuri užtikrina Ruandos saugumą nuo daugelio kitų Kongo gentinių grupuočių ir sukilėlių.
Tai – vienas iš karščiausių planetos taškų. O priežastis – retieji mineralai, kurių čia gausu. Tai – tie patys mineralai, kuriuos viena didelė ir labai draugiška valstybė šiuo metu už gerą kainą nori nupirkti iš Ukrainos.
Kyla natūralus klausimas, kodėl retųjų mineralų neįsisavina ir nepardavinėja pati Kongo vyriausybė. Teiravausi ruandiečų, ten buvusių ir žinančių situaciją žmonių. Tada atsiskleidė vaizdas apie visiškai korupcijos paralyžiuotą 100 mln. gyventojų turintį Kongą. Ši didelė, gretima Ruandai valstybė negali turėti nei policijos, nei kariuomenės, nes apranga ir ginkluotė yra kaipmat išvagiamos.
Priežastis – retieji mineralai, kurių čia gausu.
Šautuvai – be šovinių, kareiviai – be batų, o tvarką savo pasidalytuose arba nukariautuose ruožuose palaiko atskiri sukilėlių būriai. Man labai magėjo pakeliauti po šią didelę šalį, bet buvau perspėtas, kad susidursiu su chaotiškais atskirų zonų leidimų reikalavimais ir t. t. Todėl pakalbinau neseniai iš Kongo sugrįžusį lietuvį, kurį sutikau Ruandoje.
Lietuvis (kur jų tik nesutiksi, planetoje nėra tokios vietos) laikinai rezidavo Gomoje, kai ten, palaikyti etninių tutsių sukilėlių, įžengė Ruandos kariniai daliniai. Reikėjo matyti pilnas gatves ginklų, amunicijos. Kongo vyriausybės kariai viską metė nuo savęs ir pabėgo į šalies gilumą. Juk ginklai buvo be šovinių, kurie seniai parduoti, o pinigai – pravalgyti.
Čia kryžiuojasi kelių šalių interesai.
Kiekviena šalis, kiekvienas regionas tiesiogiai arba netiesiogiai yra veikiamas ekonomikos ir technologinių naujovių. Tam tikri mineraliniai elementai aukštųjų technologijų pramonėje apsprendžia šalių ekonomines ir karines galias.
Pavarčius pasaulio naujienų puslapius ir sutikslinus su konkrečių žmonių įspūdžiais, aiškėja ir šio – Kongo, Ruandos regiono – vaizdas. Įdomiausia, kad čia kryžiuojasi kelių šalių interesai.
Ruandą remia ir sukilėlius Konge bei Ugandoje palaiko Belgija. Kongo vyriausybę bando palaikyti JAV, Anglija, Turkija. Savo kąsnio Afrikoje žiojasi ir lupikiškomis sąlygomis investuojanti Kinija. Kadangi Kongas yra visiškame „kolapse“ dėl korupcijos, palaikymai vyriausybės neveikia. Tada ieškoma, deramasi su karinėmis grupuotėmis, tačiau jų įtaka gali pasikeisti net per vieną dieną.
Ruanda neturi kito pasirinkimo, kaip būti stipria, gerai valdoma šalimi.
Tokiame chaose jokia Vakarų valstybė savo interesų nepasiekia, tad Ruandai belieka remti etninius tutsių sukilėlius, pasivadinusius M23, nes Konge savo valandos laukia apie 2 milijonai nuo genocido laikų ir dėl galimo atpildo pabėgusių hutų. Jeigu, tarkime, kažkokiu sunkiai tikėtinu būdu Kongas iš mirusios valstybės transformuotųsi į bet kokiu būdu valdomą, tais 2 milijonų hutų galėtų pasinaudoti atskiros interesų grupės.
Tiesa, ten dar tebekyšo ir rusų Vagnerių smogikų ausys. Ruanda neturi kito pasirinkimo, kaip būti stipria, gerai valdoma šalimi, ką 30 metų ir daro prezidentas Paulas Kagame, o ateityje valdyti yra pasiruošusi jo dukra, visų vadinama Princese.
Deja, valdyti padėtį tenka ir Kongo Gomoje, užtikrinant buferinę zoną prie savo sienos anapus Kivu ežero. Galima tik pagalvoti, kaip tokioje zonoje išgyvena 6 milijonai pabėgėlių ir kitų nekariaujančių, paprastų žmonių.
Šį Kongo regioną tikru pragaru pavertė per šimtmečius susiklosčiusios etninės priešpriešos dėl gausių retųjų mineralų iškasenų, Vakarų interesų grupių slaptos ir atviros paramos atskiroms karinėms grupuotėms – tokių čia priskaičiuojama visas 100.
Tik atvykęs į Kigalį – beveik 2 mln. gyventojų Ruandos sostinę – pabandžiau išsiaiškinti, kuo tos dvi nuo amžių čia gyvenančios gentys skiriasi ir kaip atpažinti jų žmones. Suprantama, kad turėjau veikti subtiliai.
Galima tik pagalvoti, kaip tokioje zonoje išgyvena 6 milijonai pabėgėlių.
„Per aplinkui“ kalbėjau su padavėjais, viešbučio administratoriumi, sporto klube susipažinau su dviem indais, pavyko išsiaiškinti štai ką: tutsiai yra aukšto ūgio, liekni, o jų nosys – smailios, veidai – labiau pailgi nei apvalūs. Na, tokie, kaip mes, europiečiai, tik gražesni. Hutai gi – mažo ūgio, apkūnesni, plačių nosių.
Kaip jau minėjau, tutsių garbės kodeksas ilgą laiką reikalavo vengti bet kokio fizinio darbo. Tai sąlygojo tam tikrą gentinį žmonių statusą ir net aroganciją. Tad nereikia nustebti, jeigu ko nors paklausus, paprašius, tutsis pažvelgs į tave tars, sakydamas: Ko tu čia nori, nedidelis žmogau?..
Paprašiau jų „mano šaliai pristatyti“ Ruandos merginų grožį.
Kalbant apie paslaugas, pardavimų srityse dažniausiai dirba žemesni ūgiu ir bukesnėmis nosimis hutai. Beje, Ruandos merginos iš bet kokios genties yra nerealiai gražios. Vienoje kavinėje jų būrelis taip gražiai krykštavo, kad aš paprašiau jų „mano šaliai pristatyti“ Ruandos merginų grožį.
Visgi tam tikrų tarpgentinių motyvų galima įžvelgti ir dabar – šioje taikaus sambūvio šalyje, kas man sukėlė šypsnį. Vienos kavinės savininkas pisuarus vyrams pakėlė į didesnį aukštį. Net man su ilgomis kojomis ir 190 cm ūgiu panauda buvo ant ribos.
Mintyse išėjo kažkoks kobros pratimas.
Bandžiau įsivaizduoti pastangas, tenkančias mažam hutui, tai mintyse išėjo kažkoks kobros pratimas. Na, kita vertus, bet kokie pratimai gali kažkaip sueiti į gerą. Tai, matyt, kažkokių mažesnių kiaulysčių ar paršiukų dar yra prikaišiojama. O gal tai tik vienas iš „atgrubnagiškumų“, ko Afrikos buityje visur apstu.
Baigiantis mano viešnagei Ruandoje, patirtų įspūdžių poveikyje, susiformavo išvada – vis dėlto, kaip stipriai šalies klestėjimo keliu einantį gyvenimą, tvarią žmonių būseną lemia geras, tinkamas valdymas. Ar tai galima pasiekti vienos 4 metų kadencijos europine strategija? Kelionės po pasaulį yra ne tik pažinimas, bet ir mokymasis. O Šekspyrui, vis dėlto, atsakyčiau – geriau rytoj...
...
Justinas Navikas, keliautojas ir dviejų romanų autorius savo sodybos (Žvėryno kaimas, Paluknio miškai Trakų rajone) lankytojams taip pat pasakoja apie įvairiausius kelionių nuotykius.
„Pastebėjau, kad mano sodybos svečiai labai domisi pasaulio įvairove ir kartais iki išnaktų nepaleidžia. Prašo dar ir dar papasakoti apie Afriką, kokie ten augalai, gyvūnai, moterys“, – dalijosi Justinas.
Daugiau informacijos apie Justino kaimo turizmo sodybą rasite čia.
