Visgi, didelei mano paties nuostabai, bėgant laikui tas užtikrintumas mažėjo. Jis ypač sumažėjo atėjus rudeniui, kai nuo Atlanto ėmė pūsti šaltas vėjas ir tapo drėgna bei nemalonu. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad gyvenimas prie jūros nebūtinai yra toks geras, kaip daug kas mano. Bet nieko, galvojau, ateis kita vasara ir vėl taps nuostabu.
Kita vasara atėjo, tačiau nuostabu netapo. Taip, tai buvo tas pats vasariškas Atlantas, bet buvusio džiaugsmo jis nebeatnešė. Tiksliai net ir nežinau kodėl. Gal kad Atlanto vanduo visada buvo pošaltis, gal kad ta jo devintoji banga yra per stipri (maudydamasis Atlante net ir ramiu oru turi nuolat kovoti su bangomis, kas ilgainiui išvargina), bet faktas, kad maudynės jame nebedžiugino, buvo kaip blynas.
Juokinga, bet didesnę gyvenimo prie Atlanto dalį aš nesidžiaugiau, o svajojau apie ežerėlį.
Buvo prieita net iki to, jog eidamas šalia vandenyno esančia gatve į jį net nepažvelgdavau. Keista, kai pagalvoji, svajonė gyventi šalia jūros buvo išsipildžiusi, bet jos sukeltas laimės jausmas truko itin trumpai. Kažin – su visomis svajonėmis taip yra?
Ir tada po truputį ėmiau svajoti apie ramų ir gėlą lietuvišką ežerėlį. Galvojau, kam man tas nusibodęs Atlantas, kai po maudynių jame odą užgraužia druska, kai negali paplaukioti neparblokštas bangos ir nesuvoluotas į pakrantės žvyrą. Man to nebereikia. O štai ramus ežerėlis yra kas kita. Rojus tiesiog.
Juokinga, bet didesnę gyvenimo prie Atlanto dalį aš nesidžiaugiau, o svajojau apie ežerėlį. Ir esantį ne bet kur, o Lietuvos ežerų sostinėje – Molėtuose.
