Aišku, būnant Palangoje dienų buvo visokių. Buvo ir geresnių, ir prastesnių, ir netgi tokių, kai visą dieną pliaupė lietus, bet ilgainiui prisitaikiau, apsipratau ir tą Palangą visai pamėgau. Kaip namuose pasijaučiau. Visgi galiausiai ją vis tiek teko palikti, nes savo eilės laukė kitas daugelio lietuvių svajonių kurortas – Nida.
Gal nustebsite, bet Palangoje buvau taip įsipatoginęs, kad į tą Nidą net nelabai ir norėjau. Kaip tai nenorėjai, perklausite? Kaip galima nenorėti vykti į Nidą? Visi privalo norėti vykti į Nidą. Tai va, dėl to esu ir pats apakęs, bet buvo būtent taip.
Taigi, dabar šios eilutės gimsta Nidoje. Mieste, kuriame švyturys yra už nugaros, o dešinėje ir kairėje – vanduo. Pamenate dainą, kurios žodžius čia ką tik pacitavau? Ją atliko labai garsus lietuvių dainininkas. „Nidos daina“ vadinasi. Daina graži, bet nelabai tiksli. Tiksliau sakant, joje yra kai kas nutylėta.
Kas? Dainininkas atskleidžia, kas yra už Nidos nugaros, jos dešinėje bei kairėje, bet nemini, kas yra priekyje. Kita vertus, dėl to jo neteisiu, nes Nidos priekyje yra išskirtinė bjaurastis, apie kurią joks padorus žmogus dainuoti nenori.
