Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Atvykimas ir nakvynė prie bangų ošimo
Mano kelionė link Kalansijos, antrojo pagal dydį Sokotros miesto, prasidėjo audringoje jūroje, kurioje valtyje sėdėjau šlapias. Pats Kalansijos miestas, vienas didžiausių žvejų kaimelių, mane iš karto pakerėjo savo autentiškumu. Atmosfera čia – kažkas neįtikėtino: daug žmonių, triukšmas, bėgiojantys vaikai, vyksta daugybė dalykų vienu metu.
Vietiniai namai yra labai maži, pastatyti iš akmenų, kurie natūraliai susilieja su kalnais. Žvejai čia sugauna tuną, skumbrę, barakudą, o kartais – aštuonkojus ar kalmarus. Vaikai yra pagrindiniai pardavėjai, o didelis laimikis gabenamas į žemyninį Jemeną.
Jauki pastatytos palapinės aplinka ir raminantis bangų ošimas vakare leido man puikiai pailsėti. Miegoti palapinėje buvo nuostabu, ne per karšta, tačiau, vis dėlto, apie septintą valandą ryto karštis jau išvarė lauk. Bet aš jaučiausi visiškai pailsėjęs ir pasiruošęs naujiems dienos nuotykiams.
Austrių atradimas – geriau nei Prancūzijoje
Sokotros pakrantė tapo mano asmeniniu gurmanišku atradimu. Šilta jūra, rifai ir uolėtos pakrantės yra ideali vieta veistis austrėms. Prie pat kranto pamačiau tūkstančius austrių – tiesiog rojus gurmanams. Jūrai atslūgus, jos tampa lengvai pasiekiamos. Norėdamas jų surinkti vakarienei, supratau, kad ranka jų nenuplėšiu – prireikė akmens pagalbos.
Paruošęs austres su laimo sultimis, patyriau tikrą kulinarinę ekstazę. Jos buvo neįtikėtinai šviežios, minkštos, su saldumo užuomina. Galiu drąsiai teigti – šios austrės yra geresnės nei tos, kurias galima rasti Prancūzijoje. Austrių puota tapo mano vakariene, ir aš tiesiog negalėjau jomis atsigrožėti ir pasisotinti.
Marso atodangos ir paslaptingasis urvas
Sokotros kraštovaizdis yra unikalus – aplink baltas smėlio kopas, kurios susilieja su žydra jūra, tvyro beveik Marso planetos atmosfera. Čia auga endeminiai augalai, kurie nėra nei krūmai, nei medžiai. Šie tvirti augalai puikiai prisitaikė prie atšiaurių dykumos sąlygų.
Vėliau nuvykome į Dogubo urvą – išties įspūdingą vietą. Urvas yra didžiulis, jame pilna stalaktitų ir stalagmitų darinių. Vietiniai urvą naudoja kaip pastogę sau ir savo gyvuliams.
Tvyro beveik Marso planetos atmosfera.
Įžengus į vidų, pajunti gaivą, o visur varvantis vanduo formuoja telkinius. Čia virė gyvenimas – paukščiai, laumžirgiai ir maži gyvūnai, atėję atsigerti. Tiesa, urve esančios dulkės, kaip man paaiškino, yra susidariusios iš per daugelį metų suirusių ožkų fekalijų – keistas, bet autentiškas faktas.
Katas – salos Iššūkis
Katas, psichoaktyvus augalas, kramtomas dėl stimuliuojančio poveikio, yra socialinės bendruomenės dalis daugelyje Jemeno vietovių. Jis suteikia euforiją ir mažina nuovargį, bet suvartojus didelį kiekį, sukelia nuovargį ir dehidrataciją.
Nors Sokotrojoje jis neauga, katas kontrabanda atgabenamas iš žemyno, nepaisant salos valdžios draudimo. Norint jam išsaugoti šviežumą, jis gabenamas šaldymo dėžėse, apvyniotas drėgnu audiniu.
Pabandžiau jį pakramtyti – augalas neturėjo jokio kvapo, bet buvo kartokas. Iškart jokio poveikio nepajutau, nebent tik gausų seilių išsiskyrimą. Visgi, kato vartojimo nepalaikau, nes jis slopina apetitą ir kelia didelių problemų Jemeno ekonomikai ir aplinkai – užima daug dirbamos žemės ir sunaudoja daug vandens.
Vietinė virtuvė ir šeimos svarba
Sokotros kasdienis maistas yra paprastas, tradicinis, bet maistingas. Pagrindiniai produktai yra žuvis, ožkienos mėsa, ryžiai, datulės ir medus. Kadangi šioje vietoje daug tuno, žuvis pakrantės gyventojams yra pagrindinis baltymų šaltinis. Žuvį kepa arba džiovina su prieskoniais.
Kalnuose dažniau valgoma ožkienos ar avienos mėsa. Man labai patiko vietinė plokščia duona (flatbread), nors vietiniams ji galbūt jau pabodusi. Kupranugario mėsa yra brangi ir valgoma tik per dideles šventes, pavyzdžiui, vestuves. Sultingi vaisiai ir daržovės, kuriuos valgėme pietums, buvo tikrai gaivūs.
Jemene šeimos tradiciškai yra didelės ir vaikai laikomi palaima bei socialiniu turtu. Jie padeda ūkyje ir prižiūri tėvus senatvėje.
Vaikai laikomi palaima bei socialiniu turtu.
Daugiau nei 40 proc. gyventojų yra jaunesni nei 15 metų. Nors lankyti mokyklą, pradedant nuo darželio, yra prieinama, pradinėse klasėse vaikai atskiriami pagal lytį. Berniukai istoriškai buvo vertinami labiau, nes perimdavo šeimos turtą ir buvo laikomi pagrindiniais šeimos maitintojais.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
