Anot Valkininkų bendruomenės pirmininkės Danutės Blažulionienės, liūtas žymi tikrai ne automobilio markę.
„Valkininkų gyvenvietė minima jau nuo XIV amžiaus, kuomet Vytautas Didysis savo žmonai Julijonai Alšėniškei padovanojo Valkininkų dvarą ir miestelį. O liūto skulptūra ties įvažiavimu simbolizuoja du kartus gautas Magdeburgo miesto teises, be to, jis puikuojasi ir Valkininkų herbe“, – liūto skulptūros atsiradimo istoriją pasakojo Danutė.
Nuo čia, keliaujant link miestelio centro, lydi 4-ios medinės skulptūros, tarsi pasakojančios vietovės istoriją. Viena – skirta pačiai miestelio įsikūrimo pradžiai, antroji – knygnešiams, kadangi apylinkėse buvo stipri knygnešių veikla, trečioji – Magdeburgo teisių suteikimui ir, galiausiai, karalių sostas, vaizduojamas tarsi lopšys.
Meninių išraiškų čia yra ir daugiau – nustebino ir grafitis ant bendruomenės namų sienos.
Karo metais Valkininkai buvo bombarduojami ir sinagogos neišliko.
„Norėjome įprasminti istoriją, tad piešinyje pavaizduota bažnyčia ir jau neišlikusi sinagoga bei Pranciškonų vienuolynas. Valkininkuose nuo XVII a. kirtosi dvi religijos – bažnyčia priklausė lietuviams, Pranciškonų vienuolynas – lenkams, o net dvi sinagogos – žydams.
Deja, karo metais Valkininkai buvo bombarduojami ir sinagogos neišliko, o vienuolyno išlikę tik griuvėsiai. Visgi su istorija susipažinti galima – vienuolyno teritorija pritaikyta lankymui“, – pasakojo D.Blažulionienė.
Miestelyje įdomi ir šalia XIX a. statytos akmeninės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios esanti centrinė aikštė.
„Aikštė trikampė, panašaus tipo kaip esanti šalia Vilniaus rotušės. Aplink ją išsidėstę kadaise žydams priklausę mediniai namai – yra išlikę autentiškų, kiti – statyti po Antrojo pasaulinio karo, kadangi karo metu sudegė daug pastatų“, – pasakojo Danutė.
Į Valkininkus galima ne tik atvažiuoti, bet ir atplaukti – vietinių pamėgtame Santakos parke suteka trys upės – Šalčia, Merkys ir Geluža, tad vasarą čia pilna baidarininkų. O atvykus norisi ir ko nors autentiško paragauti. Pasak D.Blažulionienės, vertėtų atvykti kad ir per Antaninių kermošių – tai ir skanios giros, grikinės babkos ar bandų pavyktų paragauti. O štai sūrio reikėtų keliauti į Dargužius.
Dargužiuose – amatai ir sūriai
Dargužiai sūriais garsėja nuo seno, tačiau ne tik sūrininkai, bet ir menininkai čia gyvena. O pasidairyti po galerijas, vieną kitą rankdarbį pačiam pasigaminti ar tiesiog vietinių pagamintų įsigyti galima užsukus į Dargužių amatų centrą.
Kaip sakė centro vadovė Sigita Švedė, lietuviai, matyt, pripratę prie rankdarbių, per daug nesureikšmina, o atvykę užsieniečiai juos tiesiog graibsto.
„Turėjome svečių iš Amerikos, tai stebėjosi ne tik darbų kokybe, bet ir nedidelėmis kainomis. Pirko ir sau, ir lauktuvėms. O jei atvykusiems centre dar pavyksta patiems kad ir bulvinių blynų išsikepti ar karpinį pasigaminti, įspūdžiai lieka neišdildomi“, – užsieniečių įspūdžiais dalijosi Sigita.
Turėjome svečių iš Amerikos, tai stebėjosi ne tik darbų kokybe, bet ir nedidelėmis kainomis.
Amatų centre nuveikti galima tikrai daug, nuo dzūkiškų bandų kepimo, sūrio gaminimo iki pynimo vytelėmis ar pažintimi su kalvystės amatu. Štai pavasarį čia net sėklų mainytuvės vyksta, kur apsikeisti galima net gėlėmis ar daigais.
Anot S.Švedės, čia pat darbuojasi keramikas Artūras Matonis, kurio darbus ne vienas į namus parsiveža. Lankytojus priima ir Dargužiuose savo dirbtuves turintis tapytojas Jonas Daniliauskas, vaikams vedantis piešimo anglimi edukacijas. Dažnas svečias ir fotografas Ričardas Anusauskas, supažindinantis su fotografijos metu.
O užsukus tik trumpam, gatviniame Dargužių kaime smagu tiesiog pasivaikščioti. Čia stovi ir įdomi 1876 m. statyta koplytėlė. „Iki dabar dar gyva tradicija rinktis gegužės savaitgaliais prie koplytėlės giedoti giesmių. Močiutės ir anūkus atsiveda, tad tradicijos išlaikomos“, – pasakojo Sigita.
Bažnyčia, nustebinusi net visko mačiusius
O štai iš Dargučių traukiant link Senosios Varėnos, visai šalia plento, stūkso kiek paslaptinga Akmenio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, kurią tiesiog būtina aplankyti. O ypatinga ji ne vien todėl, kad medinė – ji savo forma primena gyvenamąjį namą, pastatyta XVIII amžiuje. Iš pradžių tai buvo tik koplyčia, o vėliau pastatas praplėstas.
Kalbama, kad statydami šventovės sienas meistrai nenaudojo vinių, tad ji pastatyta iš kirviu tašytų rąstų. Visgi naujieji priestatai aiškiai išsiskiria, tad įdomu stebėti bažnyčios architektūrinę kaitą. Be to, yra išlikusių ir originalių langų stiklų, kurie skiriasi nuo dabartinių – nėra tokie skaidrūs.
Šalia bažnyčios – nedidelės kapinaitės, kuriose pirmą kartą Lietuvos kapinėse per Vėlines ant kapų imtos degti žvakelės. O tai nutiko 1880 metais.
Akmenio kaimą garsina ir vietovei pavadinimą davęs netoli šventoriaus stūksantis akmuo „Užkeikta merga“. Anot legendos, tėvai norėjo jauną dukterį ištekinti už turtingo senio. Mergina pakluso tėvams ir važiavo į bažnyčią tuoktis, tačiau, artėjant prie bažnyčios, ji pradėjo raudoti ir ištarė: „Geriau aš nelaiminga akmeniu pavirsčiau, negu už senio tekėčiau“. Taip ir nutiko.
Tai viena iš tų vietų, kur tylą praturtina ne tik gamta, bet ir kerinti architektūra. Ši bažnyčia traukia ne tik tikinčiuosius, bet ir istorijos mėgėjus, o ją rasti padeda ir nuo plento matoma šalia bažnyčios stovinti stulpinė varpinė.
