– Keliavai po Pietų Ameriką: Nikaragvą, Peru, Kolumbiją. Kaip ir kodėl pasirinkai būtent šias šalis?
– Trejus metus iš eilės keliavau į Aziją. Man ten viskas labai patiko ir tiko, bet kiekviena mano vasara pradėjo kartotis: tie patys vaizdai, potyriai. Norėjosi kažko naujo. Daug žmonių man sakė, kad Pietų Amerika bus kitokia, todėl supratau, kad laikas keliauti į kitą žemyną.
Kelionę planuoti pradėjau nuo Peru, tiksliau Maču Pikču, nes tai buvo mano pagrindinis kelionės tikslas. Kelionės metu norėjau pailsėti ir „pasurfinti“ (liet. čiuožti banglente), todėl pasirinkau Nikaragvą, kuri puikiai tam tiko. Dažniausiai kelionių metu aplankau tris šalis. Iš pradžių galvojau apie Boliviją, bet ten keliauti nepavyko, todėl pasirinkau šalia esančią Kolumbiją.
Kelionę planuoti pradėjau nuo Peru, tiksliau Maču Pikču, nes tai buvo pagrindinis tikslas. Kelionės metu norėjau pailsėti ir „pasurfinti“, todėl pasirinkau Nikaragvą.
– Nikaragvoje čiuožei nuo veikiančio Sero Negro (Cerro Negro) ugnikalnio. Ar nebuvo baisu?
– Buvo labai baisu. Dieną prieš viena mergina susilaužė ar ranką, ar koją ir dar girdėjau kalbų, kad vienas vaikinas, besileisdamas susilaužė stuburą. Nežinau, ar tai buvo tiesa, bet buvo tikrai nemalonu.
Besileisdamas nuo ugnikalnio pats gali pasirinkti greitį ir kiek stabdysi kojomis. Aš iškart žinojau, kad stabdysiu visą laiką, nes tai buvo mano antra kelionės diena ir jeigu būčiau susitraumavusi – visa kelionė baigtųsi.
Nusileidau nuo ugnikalnio 40 km/ val. greičiu, o greičiausiai mūsų grupėje nusileido apie 70 km/val. greičiu. Nors ir buvo baisu, vis tiek labai patiko, nes, kiek žinau, tai vienintelė vieta, kur galima legaliai nusileisti nuo aktyvaus ugnikalnio, kuris gali išsiveržti.
– Nikaragvą rinkaisi dėl galimybės ten čiuožti banglente. Ar banglenčių sporto stovykla pateisino tavo lūkesčius?
– „Surfo“ stovykla buvo labai bloga, tikriausiai blogiausia kokioje esu buvus. Esu čiuožusi Maroke, Portugalijoje, Balyje, tai turiu, su kuo palyginti. Labai keista buvo, kad Nikaragvoje labai mažai žmonių. Stovykla buvo prasta ir brangi, bet sąlygos „surfinti“ labai geros, mažai žmonių.
– Papasakokite apie pasiplaukiojimą su jūrų liūtais. Ar nebuvo baisu būti taip arti šių gyvūnų?
– Iš pradžių atplaukėme su laivu prie salos, kur jie gyvena, ir visi jūrų liūtai kelia triukšmą. Garsas buvo kaip iš siaubo filmo. Palomino saloje gyvena apie keturi tūkstančiai jūrų liūtų, o dauginimosi metu jų būna dar daugiau.
Visa kelionė yra labai ekologiška – per dieną tik vienas laivas plaukia į tą salą, gyvūnų niekas nemaitina ir leidžia jiems būti natūraliomis sąlygomis. Gyvūnai dar nėra pripratę prie turistų, todėl, kai atplaukia laivas, visi liūtai plaukia paskui jį. Dar net neįlipus į vandenį buvo nejauku. Buvo žmonių, kurie pamatę jūrų liūtus nusprendė net nelipti ir stebėti juos iš laivo. Aš nusprendžiu lipti, bet nesistengiau būti arti jų.
Šiaip jūrų liūtai labai draugiški. Gali atsigulti ant nugaros ir jie tau su nosytėmis baksnoja kojas. Aplink tą salą yra šalta srovė, todėl ten nėra ryklių ar orkų – gali būti ramus, kad tavęs niekas nesuės. Man labai patiko, bet kvapas šalia jų labai prastas.
– Kelionės metu aplankei vieną iš pasaulio stebuklų Maču Pikču. Kokį įspūdį paliko ši vieta? Jeigu galėtum į pasaulio stebuklų sąrašą įtraukti dar vieną vietą iš savo kelionių, kokią vietą pasirinktum?
– Galbūt mano lūkesčiai buvo per dideli, galvojau, kad aplankysiu Maču Pikču ir man atsivers akys. Bet to nebuvo, nesijaučiau, kad pamačiau pasaulio stebuklą. Pastebėjau, kad žmonės, kuriems patiko Maču Pikču, nėra buvę Azijoje. Tie, kurie lankėsi ten, sako, kad šie du žemynai yra nesulyginami.
Gal čia mano problema, bet man labiau patinka dalykai, kurie yra natūraliai sukurti gamtos. Maču Pikču vis tik yra inkų sukurtas stebuklas, man tai buvo statinys. Pati vieta, kalnai atrodė labai gražiai, bet didelio įspūdžio nepaliko. Man tas miestelis, Aguas Calientes, iš kurio vyksti pamatyti Maču Pikču, net labiau patiko. Pats miestas įsikūręs tarp kalnų, atrodo vidury niekur. Šios kelionės metu dar labai patiko Vaivorykštės kalnai (Rainbow Mountain) ir šalia esantys Red Valley kalnai.
Ne kaip pasaulio stebuklas, bet kaip vienas įsimintiniausių dalykų buvo turas Sumatros saloje, kur stebėjau orangutangus. Per rankos atstumą medžiais karstėsi milžiniškas gyvūnas. Čia buvo ta vieta, kur stovi ir negali patikėti.
Galbūt mano lūkesčiai buvo per dideli, galvojau, kad aplankysiu Maču Pikču ir man atsivers akys. Bet to nebuvo, nesijaučiau, kad pamačiau pasaulio stebuklą.
– Peru paragavai jūrų kiaulytės, keptos alpakos. Ar buvo patiekalų, kurių paragauti neišdrįsai?
– Jūrų kiaulytė nepatiko ir nerekomenduočiau. Ragavau ne dėl to, kad labai norėjau, o labiau dėl įdomumo. Alpaka buvo labai skani, mėsos skonis primena jautieną.
Daugiau Peru nelabai yra maisto patiekalų, kurių neišdrįsčiau paragauti. Ragavau kokos lapų arbatos, bet pačių lapų nevalgiau, nes aukščio liga manęs nepaveikė, todėl to neprireikė.
– Kelionė buvo gan aktyvi. Kokia pramoga paliko didžiausią įspūdį? Ar nesijautė nuovargis?
– Visada savo keliones organizuoju, kad būtų aktyvių pramogų, kurių negali išbandyti Europoje. Šioje kelionėje labiausiai įsiminė nusileidimas nuo ugnikalnio ir pasiplaukiojimas su jūros liūtais.
Peru buvau apsistojusi Huacachinoje – nedideliame oazės miestelyje dykumoje. Ten išbandžiau dykumų bagius ir slidinėjimą nuo smėlio kopų. Palyginus su leidimusi nuo ugnikalnio tai nėra taip ekstremalu, bet vis tiek labai patiko, ypač saulėlydžių stebėjimas dykumoje.
Stengiuosi visą kelionę susiplanuoti taip, kad būtų ir aktyvių pramogų, ir poilsio. Pavyzdžiui, dabar savaitę Nikaragvoje „surfinau“, savaitę – keliavau po šalį. Tikriausiai labiausiai pavargau Peru, nes ten visi turai į lankytinas vietas kiekvieną dieną prasideda labai anksti ryte. Po tokios intensyvios savaitės jau jautėsi nuovargis.
– Prieš kelionę minėjai, kad į keliones vežiesi atvirutes su Lietuvos atvaizdu ir padovanoji jas tau padėjusiems vietiniams. Kaip kilo tokia idėja ir kiek atviručių padovanojai šios kelionės metu?
– Visada į keliones vežuosi po dešimt atviručių, bet dar niekada nesu visų jų išdalinusi. Dažniausiai jas duodu ne tik vietiniams, bet ir kitiems keliautojams, su kuriais gerai praleidžiu laiką. Ant atvirutės parašau trumpą palinkėjimą: „Nuo Ugnės iš Lietuvos“. Labai dažnai būnu pirmas jiems sutiktas žmogus iš Lietuvos, tai norisi palikti gerą įspūdį. Šiais metais išdalinau tik keturias atvirutes ir beveik visas – Nikaragvoje.
Pati idėja kilo ne man. Kažkada pati gavau tokią atvirutę nuo merginos iš Taivano. Ji man parašė labai gražų palinkėjimą ir mes susibendravome, todėl ta atvirutė buvo labai mielas gestas. Tuomet pagalvojau, kad jeigu mano kelionių metu atsirastų tokių žmonių – aš irgi jiems norėčiau kažką padovanoti. Žmonės gavę atvirutę dažniausiai nustemba ir perskaito palinkėjimą su šypsena.
– Kuo ši kelionė tave praturtino ir ar pasikeitė tavo požiūris į gyvenimą?
– Supratau, kad jeigu dar kada norėsiu keliauti į Pietų Ameriką, turėsiu išmokti ispanų kalbą. Aš praleidau labai daug progų pabendrauti su vietiniais vien todėl, kad nemoku šios kalbos. Dažniausiai kelionių metu nekildavo tokių problemų, nes su visais galėdavau bendrauti angliškai. Tai buvo pirmas kartas, kai norėjau mokėti ispaniškai.
Taip pat, dar kartą supratau, kad esu gamtos žmogus. Man patinka įvairūs turai džiunglėse, gamtos kampeliai, maži miesteliai, bet ne miestai ir statiniai.
Supratau, kad jeigu dar kada norėsiu keliauti į Pietų Ameriką, turėsiu išmokti ispanų kalbą.
– Ar buvo kultūrinių skirtumų, prie kurių reikėjo priprasti?
– Turbūt jau esu pripratusi, kad Azijoje viskas kitaip nei Europoje. Per tiek keliavimo metų akis pastebi keistesnius dalykus, bet jie neatrodo taip keistai, tik kai pamatai pirmą kartą. Didžiausias kultūrinis skirtumas buvo ispanų kalba.
– Ar kelionės metu buvo situacijų, kai ne viskas vyko pagal planą? Kaip elgiesi tokiose situacijose?
– Tokiose situacijose visada nerimauju ir nežinau ką daryti. Didžiausias stresas buvo, kai likus trims dienoms iki mano kelionės atgal į Lietuvą prasidėjo ūkininkų streikas Kolumbijoje. Keliai buvo uždaryti – nei automobilis galėjo pravažiuoti, nei žmogus praeiti. Nežinojau, ar galėsiu nuvažiuoti į oro uostą. Buvo tik sėkmės reikalas, ar jie gaus ko nori iš valdžios, ar tęs savo streikus toliau.
Į tokias keliones visada važiuoju tik su draudimu, nes žinau, kad gali būti tokių nenumatytų situacijų. Kai sužinojau apie streikus, iškart skambinau savo draudimo kompanijai, klausiau ką tokiu atveju daryti ir ar man bus grąžinti pinigai. Atrodo, po tiek kelionių, jau turėčiau reaguoti ramiau, bet vis tiek tokie nesklandumai išblaško ir sunervina.
– Keliauji viena. Kokie yra solo kelionių pliusai? Ar nesijauti vieniša ir kaip kovoji su užklupusiu liūdesiu?
– Man labai patinka, kad nereikia derinti savo kelionės planų su niekuo kitu. Pavyzdžiui, noriu – einu į žygius kalnuose. Žinau žmonių, kurie negalėtų taip aukštai eiti su manimi. Taip pat, tokiu būdu turiu galimybę susipažinti su kitais žmonėmis. Turbūt labai priklauso nuo žmonių, bet man solo kelionės suteikia laisvę planuotis laiką taip, kaip noriu aš.
Peru pirmą kartą pajutau liūdesį. Nors buvau apsistojusi hosteliuose, kur susipažinti su žmonėmis yra labai lengva, bet daug laiko praleidau viena. Prisimenu Azijoje man net reikėdavo atsisakyti susitikti su žmonėmis, nes jau norėjosi pabūti vienai.
– Į kelionę vežeisi užrašų knygutę, kurioje tau kiti keliautojai rašė palinkėjimus. Koks palinkėjimas tau įsiminė labiausiai? Ko pati palinkėtum keliautojams?
– Vienos kelionės metu man kita keliautoja davė savo knygutę, kad parašyčiau palinkėjimą, ir man ši idėja labai patiko, todėl ir aš taip padariau.
Labiausiai įsiminė du palinkėjimai. Vienas jų – „Prioritise the people that you need over the places that you go“ (liet. „Pirmenybę teik žmonėms, kurių tau reikia, o ne vietoms, į kurias eini“). Buvo dienų, kai važiuodavau į nuostabias vietas, bet žmonės būdavo tokie vidutiniški. Ir man ta vieta ne taip patikdavo. Kitą dieną lankydavau turistinę gatvę su nerealiais žmonėmis ir paprasta diena virsdavo žymiai geresne.
Dar vienas įsiminęs palinkėjimas: „Patikėk žmonėmis, kai jie parodo savo tikrą veidą, bet patikėk tuo iš pirmo karto“. Žmonės labai greitai parodo savo tikrą veidą, bet tu to taip nesureikšmini ir, atrodo, kad tai daugiau nepasikartos. Jeigu jis taip padarė vieną kartą – padarys ir antrą.
Kitiems palinkėčiau negrįžti keliauti į tas pačias vietas. Išdrįskite keliauti ten, kur dar nekeliavote vien dėl gerų įspūdžių.
