– Kaip save pristatytum tiems, kurie tavęs nepažįsta?
– Esu scenos menų režisierius ir prodiuseris. Dirbu ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ten esu režisierių asistentas, tačiau režisuoti draminių kūrinių nesinori. Mane domina subžanrai, kuriuose galiu atsiskleisti.
– O kodėl dramos nesinori?
– Man patinka muzikinis teatras. Būtų įdomu pastatyti miuziklą su profesionaliais atlikėjais, vasaromis dirbu su Gediminu Zujumi Švietimo ir mokslo ministerijos finansuojamuose projektuose. Projekto metu su paaugliais, užsienio lietuviais iš viso pasaulio statome miuziklą. Ten aš jau esu dešimt metų – kažkada pats buvau dalyvis, vėliau savanoris choreografas ir galiausiai tapau pagrindiniu režisieriumi.
Taigi, muzika, šokis ir raiška ne tik per teksto prizmę, bet per kitas menines priemones mane domina labiau.
O galvojant apie Dainų šventę – tai buvo didžiausias iššūkis. Jis mane užaugino nebijoti didelių apimčių projektų. Po šio, didžiausio mano režisuoto renginio, man niekas nebeatrodo baisu. Noriu nerti į dar didesnes avantiūras, su dar daugiau iššūkių ir daugiau užduočių.
-
Į Vilnių suvažiavo Lietuvos šokėjų žiedas: Dainų šventės šokių dienoje – nuostabus reginys „Amžių tiltais“
-
Vilniaus burleskos festivalio režisierius D.Valenta: apie ryškiausią jo žvaigždę ir ypatingą duetą
-
Šokėjas Auggi: „Pagalvok – o jeigu kiekvieną kartą tą „nori“ mintį paverstum veiksmais“
-
Jaunoji balerina dalyvaus pasauliniame baleto konkurse: man tai yra daugiau nei menas
– Esi minėjęs, kad tau kaip meno vadovui svarbu į kabaretą pritraukti kuo daugiau lietuvių atlikėjų. Kodėl?
– Anksčiau buvo labiau koncentruojamasi į užsienio atlikėjų bendruomenę. Atsidarius kabareto namams „Nijinsky III“, turėjome vos du–tris vietinius artistus, vėliau jų padaugėjo iki penkių, šešių. Man tapus meno vadovu, atlikėjų skaičių padvigubinau ir dabar mes turime trylika kūrėjų savo trupėje.
Yra visokių aspektų, kodėl tai darau. Vienas iš jų finansinis – mes negalime prisikviesti tiek užsieniečių atlikėjų, sumokėti už jų skrydžius, viešbučius ir t.t. Tačiau ši priežastis yra ne esminė.
Esminis dalykas yra tai, kad mes turime tikrai daug ryškių, profesionalių ir kūrybingų menininkų Lietuvoje, kurie neranda arba dar neturi vietos scenoje. Žinoma, tenka skirti daug laiko repeticijoms, perlipimui per savo ar kažkieno kito sugalvotas ribas. Bet aš tikiu lietuvių kūrėjais ir kuo toliau, tuo daugiau atlikėjų prisijungia prie mūsų.
– O kaip tu pats patekai į „Nijinsky III“?
– Pirmus sezonus „Nijinsky III“ konferansjė (vedėja) buvo Toma Vaškevičiūtė, kuri vedė tris sezonus. Ji man kažkada paskambino ir pasiūlė prisijungti, tačiau aš atsisakiau, nes tuo metu dirbau prie pirmosios premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
To paties spektaklio vakarėlyje po premjeros sutikau Tomą ir ji mane supažindino su tuometiniu meno vadovu. Mes dar kartą pasikalbėjome. Premjera praėjo, įtampa nuslūgo, ir kitą savaitgalį aš atėjau pas juos – taip ir likau.
– Kaip tavo šeima reagavo į tai, kai pasakei, kad dirbsi „Nijinsky III“ kabareto namuose?
– Man atrodo, kad jie tada nesuprato, kas tai yra. Aš esu gimęs Marijampolėje ir mano tėvai ten gyvena. Dabar jie supranta, kur aš dirbu – tėvai yra buvę ir burleskos festivalyje, ir ,,Nijinsky III“ kabarete. Bet tuo metu, galvoju, kad jie nelabai suprato, kas yra tas kabaretas. Tikiausiai galvojo, kad tai yra vienas iš mano trumpalaikių projektų. Aš irgi nesitikėjau, kad viskas taip susiklostys.
– Kas tave verčia pasilikti kabarete?
– Laisvė. Ten turiu galimybę kurti. Daryti tai, ką jaučiu. Apskritai noriu nukreipti mūsų kabareto kultūrą į profesionaliojo teatro pusę.
Kaip tik neseniai gavome Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtą ,,Dainyklos“ statusą, taigi esame oficiali naktinės kultūros vieta. Jaučiu, kad kabaretas man yra saugesnė erdvė nei dramos scena. Ta laisvė, kurią aš turiu kabarete, mane ir laiko.
Laisvė. Ten turiu galimybę kurti. Daryti tai, ką jaučiu. Apskritai noriu nukreipti mūsų kabareto kultūrą į profesionaliojo teatro pusę.
– Ar turi nusistatęs kažkokias ribas kaip kabareto režisierius?
– Menas neturi ribų. Nenoriu specialiai šokiruoti, nes yra ir kita kabareto pusė – berlynietiška, tamsesnė, kuri vis dar šokiruoja Lietuvos publiką. Ir net toji pusė mūsų publikai pamažu pradeda patikti.
– Sugrįžkime į tavo karjeros pradžią. Studijavai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Oskaro Koršunovo kurse. Kaip ši patirtis tave formavo kaip režisierių?
– Davė pagrindus. Pirmuosius du metus režisūros studijose turi praktikuoti aktorinio meistriškumo disciplinas – mokytis vaidybos, nes būdamas režisieriumi turėsi duoti užduotis aktoriams. Taigi, ten tave parengia kaip profesionalą iš visų pusių.
Iš tikrųjų, tie metai buvo sunkiausi mano gyvenime. Didelė konkurencija, greitis ir beveik kiekvieną dieną po dvylika valandų „varai“. Bet aš labai daug klausiau, daug išgirdau, daug informacijos įsisavinau. Norėjau sugerti viską, ką girdėjau – pamatyti tai, ką kiti jau buvo patyrę.
Studijose daug ko nesupratau, ką dabar jau suvokiu. Dar būdamas studentas pradėjau dirbti renginiuose, dirbau meno vadovu „Loftas fest“, prodiusavau keletą ,,Open gallery“ projektų. Taigi, jau tada paraleliai supratau, kad reikia komandos, bendraminčių menininkų ir neapsiribojau tuo, kad režisuosiu tik dramos teatruose.
– O tai, kad esi augęs Marijampolėje – labiau pliusas ar minusas?
– Kultūrinio pažinimo prasme, mažesnių miestų gyventojai kultūrinio produkto ir kartais kokybės gauna mažiau. Marijampolėje gauni kokių dvidešimt procentų, kiek yra profesionalaus meno Vilniuje, ir ta atskirtis jaučiasi. Dabar Marijampolėje vedu pamokas ir džiaugiuosi, kad vyksta tarpmiestiniai mainai ir bendradarbiavimai – ir jie privalo vykti.
– Kodėl nusprendei savo gyvenime atrasti vietos ir pedagogikai?
– Viskas išsivystė natūraliai, bet aš niekada nenorėčiau būti pedagogas – nejaučiu tam poreikio. Mane pakvietė mano mokyklos vadovai. Ir esu jiems už tai be galo dėkingas. Noriu į savo kraštą atvežti menininkų, kūrėjų iš Vilniaus. Noriu vaikams parodyti, koks gali būti įvairus teatras, kad jie negalvotų, jog teatras – tai tik kalbėjimas pakeltu tonu.
Noriu, kad jie susipažintų su šiuolaikiniu teatru ir galbūt juo susidomėtų.
– Koks jausmas sugrįžti į savo buvusią mokyklą ir ten vesti pamokas?
– Kažkada buvau mokyklos prezidentas, gerai sutariau su mokytojais, aktyviai dalyvavau mokyklos veikloje. Jau nuo dvyliktos klasės, kai režisavau Šimtadienį, turėdamas mikrofoną rankose dariau tą patį, ką darau ir dabar savo profesiniame gyvenime.
Kultūrinio pažinimo prasme, mažesnių miestų gyventojai kultūrinio produkto ir kartais kokybės gauna mažiau. Marijampolėje gauni kokių 20 proc., kiek yra profesionalaus meno Vilniuje, ir ta atskirtis jaučiasi.
– Tau dabar yra 27 metai ir jau labai daug pasiekei. Kokia yra tavo sėkmės formulė?
– Aš niekada nesu dirbęs ne pagal specialybę. Visada ėjau kryptingai. Pradžioje turi nebijoti praeiti visas stadijas, pozicijas – asistento ir pan.
Aš nebijojau eiti savanoriauti, o po to, aišku, įsidarbinti. Ir jeigu praktikuodamasis suklysti, vėliau tų klaidų nebedarai. Tai ir yra ta formulė. Aš esu darboholikas, ir mane labai teigiamai energetiškai veikia buvimas su kitais žmonėmis, bendravimas. Sociumo troškimas, tam tikra prasme, ir suformavo man pasiūlymus iš skirtingų sričių.
– O pati pradžia buvo lengva?
– Aš atlikau praktiką pas Oskarą Koršunovą Klaipėdos dramos teatre ir pas Antaną Obcarską, prie spektaklio „Alisa“ (LNDT). Dvi praktikos, nors reikėjo tik vienos – bet kodėl gi ne?
Tuo metu, kai praktikavausi, Nacionalinis dramos teatras ieškojo režisieriaus asistentų, ir taip susiklostė, kad aš perėmiau asistento darbą. Taigi, jau trečiame kurse gavau pasiūlymą dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kas buvo vienas iš atspirties taškų.
O kalbant apie Dainų šventę – aš žinojau, kad ją režisuosiu jau prieš metus. Turėjau žodinį susitarimą, buvau praėjęs atranką ir žinojau, kad Dainų šventė bus tramplynas mano karjeroje.
Tų pačių metų spalio pradžioje sulaukiau pasiūlymo dirbti su aukščiausio teatro apdovanojimo ,,Auksiniai scenos kryžiai“ atidarymo ceremonija, kurią režisavo Antanas Obcarskas. Po jų prodiusavimo žmonės pradėjo man skambinti ir kviesti – aš pats jau nebeskambinu.
– Geras jausmas, kai tau visi skambina?
– Geras, bet pradedu mokytis atsirinkti ir atsisakyti kai kurių dalykų, nes manau, kad labai svarbu turėti laiko sau.
– Ar yra sunku įrodyti kitiems, kad esi geras, kai esi jaunas? Ar susiduri su negatyviu požiūriu į save?
– Nereikia niekam nieko įrodinėti. Nepriklausomai nuo amžiaus. Visko yra nutikę – būna replikų, kad „tu dar nesupranti“, „tu dar nežinai“ ir pan., bet tada pamato, kaip dirbu, ir supranta, kad padarysiu gerai.
– Kada supratai, kad būsi režisierius?
– Mokykloje režisavau šimtadienį – tai buvo pirmas mano darbas, kuriame dabar matau pirmąsias savo režisieriaus apraiškas, stilistiką.
Tada supratau, kad suvaldau žmonių grupes ir renginių veikimo aparatą, kuris yra ganėtinai sudėtingas – reikia gebėti veikti strese, jaudulyje, klaidose, turi būti viskam pasiruošęs. Tada pajutau, kad tai yra mano kelias.
– Kokia yra tavo svajonė?
– Svajonė... Mano svajonė pildosi kiekvieną dieną. Ilgai svajojau tiesiog daryti tai, ką darau dabar, kurti su žmonėmis, kurie tiki mano idėjomis.
Ne visi tikėjo, kad tai pavyks, ir aš pats ne visada tikėjau. Dabar visa tai vyksta iš tikrųjų. Nes kaip banaliai beskambėtų – svajonės pildosi.
