„Dirbtinis intelektas net pradėjo juokauti ir patikino, kad jokių juodųjų technologijų čia nėra. Tiesiog susidėjo toks emociškai paveikus Maroko turizmo marketingas: mano nuostabios kelionės kompanionės – bičiulės Meilė ir Kristina – ir, ko gero, geriausias ir profesionaliausias gidas – berberas Mohamedas Ladousas, ir šis jungtinis trio atskleidė marokietišką pasaką“, – socialinių tinklų paskyroje rašė E.Knygauskaitė-Liakienė.
Moteris sakė įsitikinusi, kad Marokas praskleistų visas savo paslaptis, bet jo reikia nusipelnyti, jam reikia pasiruošti. Dar prieš kelionę reikia patikėti, įsijausti, išmokti klausytis ne tik ausimis, bet ir oda, siela, kiekviena savo kūno ląstele.
Per savaitę lietuvaites Maroke lydėjo daugybė šeimų, žmonių, vedlių, asmenybių, kelyje sutiktų praeivių, labai talentingų dykumos muzikantų, nuoširdžių ir svetingų berberų.
– Egle, ar tai buvo jūsų pirma kelionė į Maroką?
– Taip, tai buvo pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas.
– Marokas buvo jūsų svajonių šalis?
– Marokas jau seniai buvo mano planuose, bet vis kas nors išlįsdavo, kokia kita kryptis, ir kelionė į Maroką vis nusikeldavo. Matyt, jam reikėjo pribręsti, nes per tą laiką apie šią šalį perskaičiau daug knygų.
Keliauti ir domėtis kitomis šalimis tenka nemažai. Įsivaizdavau, kad Marokas yra tarsi kitas pasaulis, tarsi stebuklas.
– Ar šis įsivaizdavimas pasitvirtino?
– Su kaupu. Iš tikrųjų viskas Maroke kitaip. Kitokie žmonės, kitokia architektūra, kultūra. Viskas atrodo kažkaip paprasčiau, lengviau, šilčiau. Ten tikrai labai gera.
Mane labai užbūrė vietinių draugiškumas, paslaugumas. Prieš važiuojant buvau prisiklausiusi visokių kalbų, kad vietiniams turistai – tik vaikščiojanti piniginė, bet šį mitą tikrai galėčiau paneigti, nes tokio nuoširdumo žmonių akyse niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Sunku net apibūdinti, visiems reikėtų tas akis pamatyti, kad suvoktų, apie ką aš kalbu.
– Minėjote, kad turėjote puikų gidą. Kaip jį suradote?
– Tiesiog viename forume susiradau moterį, kuri man ir rekomendavo kreiptis į Mohamedą. Ji pati Maroke su juo buvo jau 5 kartus. Pasirodo, daugelis lietuvių jį gerai žino.
Gidas iš tiesų buvo fantastiškas. Jis ne aklai pasakojo istorijas, kurios paprastai pasimiršta. Su juo kartu buvome tarp žmonių, ėjome į vietinių namus vakarieniauti, keliavome į žygius su vietiniais kalnuose.
Reikėtų važiuoti antrą, trečią kartą, kad viską gerai išjaustum ir įsijaustum.
Prieš kelionę mes su juo derinome kiekvieną smulkmeną. Mes aiškiai išsakėme, ko norime, o kas mums visai neįdomu. Buvo aišku, kad tai, kas europietiška Maroke, – mums neįdomu. Gal turėjau ir keistų norų, pavyzdžiui, norėjau Marakešo aikštėje išgirsti pasakotojus. Jis tą norą išpildė, bet, pasirodo, juos išgirsti nėra paprasta, nes aikštėje iš kiekvienos pusės vis kažkas groja.
Ten tokia atskira kultūra, reikėtų važiuoti antrą, trečią kartą, kad viską gerai išjaustum ir įsijaustum. Dabar galiu pasakyti, jog tik pasidėjau varnelę (šypsosi). Įdomu tai, kad jie duoda peno ne tiek akims, kiek ausims. Mums, pripratusiems nuolatos stebėti besikeičiančius vaizdus kompiuterio ar telefono ekrane, tenka prisiminti, kad tokios pat svarbios yra ir ausys. Ten labai daug garsų.
Iš tiesų, viskas, ką parodė gidas, buvo įspūdinga. Pasigailėjau, kad vieną riadą (tradicinis marokietiškas namas, kurio centre – sodas arba kiemas) buvau užsisakiusi pati, nes jis buvo pats prasčiausias (juokiasi).
– Papasakokite apie riadus daugiau.
– Riadas – išskirtinis Maroko pastatas, kai nuo gatvės pusės sienoje nėra jokių langų, tik mažos durelės, o kai pro jas įeini, patenki į nuostabų vidinį kiemą su sodu. Patenki tarsi į pasaką „Tūkstantis ir viena naktis“. Marokietiškoje architektūroje įprasta, kad langai nukreipti ne į gatvę, o į vidinį kiemą, tad vaikščiodamas gatvėmis negali matyti, kas vyksta jų namuose.
– Įdomu tai, kad valgyti eidavote ne į restoranus ar kavines, o į namus pas žmones.
– Taip, gidas mus nuvesdavo į vietinių namus – pas ten gyvenančias šeimas. Jie jį priimdavo labai šiltai, kaip sūnų. Tad ir mes jausdavomės lyg būtume atėję į svečius. Valgydavome vietinį maistą. Tai buvo paprastas maistas, kaip pas mamą, bet ta patirtis – neįkainojama, nes sykiu galėdavome ir pabendrauti su vietiniais.
– Ar Maroke brangu?
– Ne, tai pigi šalis.
– Papasakokite apie Maroko gamtą.
– Maroke gamta labai įvairi. Žavėjo įspūdingi kalnai, dykuma. Bet dykumą būtina išjausti. Neužtenka per dykumą pajoti ant kupranugario. Tos galybės pajautimas ir suvokimas, kad tai mirtina vieta žmogui, bet ten knibžda tiek daug gyvybės – daro didžiulį poveikį. Buvo įdomu stebėti, kaip žmogus yra prisijaukinęs dykumas ir išmokęs jose gyventi.
Mūsų visa kelionė buvo paremta išimtinai berberiška kultūra, kurią jie išlaikė nuo VII amžiaus, kai Maroką užvaldė arabai. Mūsų gidas nuolat akcentavo, kad neturi nieko bendro su arabais, jis yra berberas – klajoklis. Berberai yra išsaugoję savo kalbą, rašmenis, turi savo vėliavą, jų net muzika kitokia.
Berberai turi visiškai atskirą savo pasaulį, kuris nepanašus į arabų. Ta klajoklių muzika Sacharos dykumoje, kempinge prie laužo, buvo kažkas tokio. Žinoma, mes su jais padainavome ir lietuviškai, nes tie ritmai panašūs.
– Savaitė svečioje šalyje nėra labai daug. Ką pavyko aplankyti?
– Per savaitę pamatėme išties nemažai. Žinoma, aplankėme Marakešo lankytinus objektus, nes Maroke buvome pirmą kartą, tad reikėjo susipažinti ir su turistinėmis vietomis.
Taip pat apsilankėme Imlilio miestelyje. Iš čia profesionalūs haikeriai pasiekia Tubkalį – aukščiausią Maroko viršukalnę Atlaso kalnuose, kurios aukštis – daugiau nei 4 km.
Tada iškeliavome į dykumą. Į ją kelias ilgas, bet labai turtingas gamtos objektais. Beje, tose vietovėse nemažai filmavimo aikštelių, nes čia filmavo „Gladiatorių“, „Sostų karus“ ir kitus filmus ar serialus. Vietos iš tiesų labai įspūdingos, o vietiniai žmonės – kaip paveikslai.
Tad man, fotografei, tai buvo geriausia kelionė fotografine prasme. Gėrėjomės Tizi n'Tichka kalnų perėja, tarpekliais, taip pat kitais įspūdingais objektais: kasba (miesto tipas, kuris seniau buvo skirtas miesto lyderiui gyventi ir gintis nuo priešų atakų) Ait Ben Hadu. Įspūdingai atrodo Monkey Fingers kalnai, Atlaso kalnuose esantis Dadeso slėnis ir tarpeklis, taip pat – Todghos tarpeklis.
Didžiulį įspūdį paliko Sacharos dykuma. Nustebino, kad ten yra ir šulinių sistema, tad iš drono darytose nuotraukose visa dykuma atrodo tarsi subadyta. Galima net pasivaikščioti po žeme išlikusiu dykumos upės, kadaise teikusios gyvybę klajokliams berberams, kanalu ir pamatyti, kaip ta šulinių sistema buvo įrengta. Unikali vieta.
Feso senamiesčio gatvių sistema specialiai taip ir buvo sukurta, kad klaidintų priešą.
Kelias iš dykumos į Fesą gal šiek tiek monotoniškesnis. Pakeliui į jį pravažiavome tokias vietas, kurios vadinamos „Maroko Šveicarija“. Ten yra visi metų laikai ir mes atvykome tiesiai į rudenį, tad galėjome džiaugtis krentančiais lapais, eukaliptų giraitėmis ir kolonijiniais miesteliais – vaikštant po juos, sunku atskirti, ar tai tikrai ne Europa.
O Feso medina (senamiestis), ko gero, klaidžiausia pasaulyje. Be gido nedrįsčiau ten žengti nė žingsnio. Feso senamiesčio gatvių sistema specialiai taip ir buvo sukurta, kad klaidintų priešą, tad nėra ko stebėtis. Kai kurios gatvės tokios siauros, kad stambesnis žmogus sunkiai ir pralįstų. Beje, būtent Fese buvo įkurtas pirmasis pasaulyje universitetas.
Aplankėme ir mėlynąjį miestą – Ševšaveną (Chefchaouen). Keliaujantiems į Maroką jį būtina pamatyti, nes iš tiesų vaizdai dar įspūdingesni, nei pavyksta užfiksuoti nuotraukose.
Atrodė, lyg būtume patekę į filmą.
Ševšavene turėjome ir žygį kalnuose – atrodė, lyg būtume patekę į filmą: kriokliai, piemenys su asiliukais... Gamtos mylėtojams ten tikrai yra ką pamatyti. Taip pat dar apsilankėme ir nacionaliniame Talassemtane parke.
– Per septynias dienas nuveikėte iš tiesų labai daug. Panašu, kad lėkėte be poilsio.
– Man tai ir yra poilsis (juokiasi). Iš tiesų nuolatos keliavome ir keliavome dainuodami berberų dainas – išmokome net kelias.
– Ką rekomenduotumėte tiems, kurie dar nėra buvę Maroke, bet planuoja aplankyti? Kokius namų darbus reikia padaryti?
– Labai rekomenduočiau paskaityti Anglijoje gimusio afganų kilmės rašytojo Tahiro Shaho knygas. Šį rašytoją labai traukė Marokas, nes jo tėvas ten jį dažnai veždavosi. Tad T.Shahas paliko Angliją, kurioje gyveno su šeima, ir persikraustė gyventi į Kasablanką Maroke. Ten nusipirko ir apsigyveno kalifo rūmuose. Knygose jis aprašo, kokie yra kultūriniai skirtumai, kartais keliantys ir juoką. Paskaitęs jo knygas, atlaidžiau žiūri į viską, kas vyksta Maroke.
Manau, T.Shaho knygos kažkiek net paskatino skaitytojų smalsumą aplankyti Maroką, nes jis po siūlą išnarstė gyvenseną, būdą, pasakų kultūrą, kuri ten yra begalinė. Paskaitai jo knygą ir krauniesi lagaminą ieškoti savosios pasakos.
Dar man šiai kelionei padėjo pasiruošti ir kita knyga – prancūzų rašytojo Jean-Marie Gustave Le Clezio „Dykuma“.
– Jūs minėjote, kad norėtumėte sugrįžti į Maroką dar ne kartą, vadinasi, tai ta kryptis, kurią drąsiai rekomenduotumėte ir kitiems?
– Rekomenduočiau šią šalį tiems, kurie nėra „viešbutiniai“ turistai. Tokiems geriau skristi į Egiptą.
