Viekšnių vaistinės muziejus – antroji išlikusi vaistinė Lietuvoje. Namas, kuriame įsikūrė vaistinė, priklausė žydų šeimai, o ir tuomet, pasak Vilmos, jis jau buvo 100 metų senumo.
Vaistinę įkūrė vokietis vaistininkas T.Geldneris. Po jo mirties apleistą vaistinę įsigijęs vaistininkas V.Aleksandravičius prikėlė ją naujam gyvenimui: „Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė padovanojo šį namą su sąlyga, kad įsteigsime muziejų. Šiemet muziejui sukanka jau 30 metų, o dar visai neseniai, 2010 metais, veikė ne tik muziejus, bet ir vaistinė.“
Pašnekovė pažymi, kad net dabar, po 15 metų, užsukę žmonės nustemba, kad čia nebėra vaistinės. „Visiems buvo taip įprasta. Žmonės ateina pasikalbėti, pasidalinti prisiminimais, nostalgiškai apžiūrėti oficiną, kurioje buvo priimami klientai“, – pasakoja Vilma.
Įdomu tai, kad į vaistinę atėję šventą dieną ar naktį ir radę duris užsklęstas, klientai skambindavo varpu, kurio garsas girdėdavosi kitame namo gale, kur gyveno vaistininko šeima. Pažiūrėjęs ir išsiaiškinęs, kodėl žmogus atėjo, vaistininkas jį įleisdavo.
-
Kęstučio Benediko skulptūrose – ir poezija, ir pasaka, ir tikras gyvenimo skonis
-
Živilės blynai Alytaus bagažinių turgelyje: 20–30 kg mamos nuluptų bulvių, viena ketaus keptuvė ir daug širdies
-
Kavinę Prienuose atidariusi ukrainietė Aliona: „Iš pradžių žmonės pirko, kad padėtų, dabar grįžta dėl skonio“
Šiuo metu muziejuje yra išlikusios dvi pagrindinės ekspozicijos – farmacinė ir inteligento buities.
„Interjeras buvo išsaugotas dar nuo tų laikų, kai vaistinę įsteigė pirmasis vaistininkas vokietis, o farmacinė ekspozicija taip pat yra turtinga. Be oficinos yra išlikusi vaistinės virtuvėlė, daugybė įvairių prietaisų, įrankių ir indų, skirtų žaliavoms ir vaistų gamybai. Taip pat yra pilnai įrengti ir baldais apstatyti gyvenamieji kambariai – tuo, kas iš tikrųjų stovėjo seniais laikais, tad yra ką pamatyti ne tik farmacininkams, o ir visai plačiai auditorijai“, – šypsosi pašnekovė.
Šiurpina netradiciniai gydymo būdai
Įdomu tai, jog prieš 30 metų ruošiant ekspoziciją buvo rasta dėžė su lotyniškais užrašais aprašytais buteliukais. Ant vieno iš jų, pasak pašnekovės, netgi buvo data – 1862 m. gegužės 6 d.: „Tai buvo homeopatinių vaistų buteliukai – seniausi šios vaistinės vaistai. Nors daugelis galvoja, kad dažniausiai viskas buvo gydoma vaistažolėmis, tačiau turime daugybę kitų medžiagų pavydžių, tarp kurių yra cheminių ir gyvūninės kilmės medžiagų.“
Viena iš šių medžiagų yra vilko mėsa. Ji buvo naudojama kaip geležies papildas, taip pat gaminami vaistai nuo mažakraujystės ir stiprinami labai nusilpę ligoniai. Vilma pasakoja, jog muziejuje galima pamatyti net vėžio girneles, kurios savo forma primena akies obuolį ir naudojamos krislui iš akies išimti.
„Beje, šiomis girnelėmis taip pat buvo gydoma akių tuberkuliozė – liga, apie kurią nebuvome girdėję“, – stebisi ekskursijų vadovė, atskleisdama visokias to meto įdomybes.
Anuomet, vykdydamas paskirtą bausmę, budelis įpjaudavo žmogaus nugarą ir plėšdavo odą – kiek vienu plėšimu nuplėšdavo, tokio ilgio būdavo diržas.
Taip pat galima pamatyti bebro sruoglius, kurių tinktūra buvo gydoma migrena, isterija, o dabar naudojama vyrus gydant nuo impotencijos ir kitų ligų. Pašnekovė juokauja, jog vaistinėje yra daugybė naudingų įrankių ir medžiagų, tad sugrįžus ano meto vaistininkui, jis galėtų pilnu pajėgumu labai efektyviai dirbti.
O pats baisiausias eksponatas, anot Vilmos, yra žmogaus odos diržai: „Anuomet, vykdydamas paskirtą bausmę, budelis įpjaudavo žmogaus nugarą ir plėšdavo odą – kiek vienu plėšimu nuplėšdavo, tokio ilgio būdavo diržas. Vaistininkai juos supirkdavo ir gydydavo žaizdas bei votis, o taip pat literatūroje randama informacija teigia, kad jais suverždavo gimdyvėms pilvus.“
Vaistininkas garsėjo vėžio gydymu
Nors gydymo metodai buvo įdomūs, pats vaistininkas irgi buvo garsus. Sklido kalbos, jog jis gydo vėžį. Muziejuje netgi yra išsaugoti sąsiuviniai su ligų istorijomis.
„Buvo vienas bendras, ranka užrašytas vėžio gydymo receptas, prasidedantis žodžiu „nesinervuoti“, vėliau buvo rašoma du metus sunkiai nedirbti, nevartoti alkoholinių gėrimų, o vietoje to vartoti miškinės sidabražolės šaknų ekstraktą. Jį buvo galima tiek gerti, tiek naudoti kompresams“, – neįprastą gydymo būdą atskleidžianti pašnekovė pabrėžia, kad jis buvo ilgas – iki 5 metų, tačiau yra išlikusių liudininkų, kurie teigia, kad šis būdas ne tik padėdavo, bet kai kuriuos ir išgydydavo.
Be visų šių keistenybių buvo gausu vaistažolių. Juk tuometiniai vaistininkai privalėjo išmanyti apie jų gydomąsias savybes. Karo metais farmacijos tiekimas ir sandėliai buvo užsidarę, tas gauti vaistų buvo itin sudėtinga, o vaistininkai, pasak pašnekovės, naudodavo augalines medžiagas ne tik pacientams, bet ir savo ligoms gydyti.
Tad neatsiejama muziejaus dalis yra atkurtas vaistininko vaistažolių sodas. Jis, anot ekskursijų vadovės, buvo įkurtas pirmojo vaistininko: „Tai buvo jo ramybės, gamtos kampelis, skirtas poilsiui. Jame augo vaismedžiai, vaiskrūmiai, o taip pat buvo galima rasti ir keletą vaistažolių.“ Dabar jame susodinti vaistingi augalai, vyksta edukacijos ir arbatų degustacijos.
Buvo vienas bendras, ranka užrašytas vėžio gydymo receptas, prasidedantis žodžiu „nesinervuoti“.
Vaistinei teko praeiti sudėtingą kelią – keitėsi valdytojai, buvo apleista, o tuomet vėl prikelta naujam gyvenimui, sovietmečiu nacionalizuota, tačiau išlikusi iki šių dienų ir išsaugojusi gražų palikimą, traukia lankytojus.
„Jie tarsi nusikelia į XIX amžių, atsipalaiduoja, atitrūksta nuo kasdienybės ir skubėjimo. Daugeliui atrodo, kad muziejuje laikas tarsi sustoja, o tai ir yra visas grožis“, – svajingomis mintimis dalijasi pašnekovė.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
