Į Lietuvą ji kartu su tuomet 4 metų sūneliu Vadimu ir mama Viera atvyko 2022 m. žiemą, netrukus po to, kai Ukrainoje prasidėjo karas. Tuo metu Aliona laukėsi antrojo vaikelio – dukrytės Adelinos, kuri gimė Lietuvoje.
Prienuose Alionos šeimą priėmė Viktorijos ir Rimanto Ignatavičių šeima. Viktorijos padedama Aliona čia beveik nuo pat pirmų dienų pradėjo gaminti saldumynus – šį amatą buvo išmokusi dar Ukrainoje.
Visai neseniai Aliona Prienuose atidarė kavinę, kurioje galima įsigyti ir vietoje arba namuose suvalgyti jos keptų gardumynų: pyragaičių, bandelių, tartalečių, tortų. Pradėti verslą jai nesutrukdė nei du maži vaikai, nei tai, kad lietuvių kalbos dar tik mokosi. Nors kartais tekstą verčiant programėlėmis būna netikėtumų, iš jų Aliona tik pasijuokia.
Žinojo, kad likti nesaugu
Į Prienus Aliona atvyko iš Bila Cerkvos miesto, nuo Ukrainos sostinės Kyjivo nutolusio per 70 km. Jame gyveno 200 tūkst. gyventojų. „Palyginčiau jį su Kaunu“, – sako ukrainietė ir pasakoja, kad iki 2022 m. vasario 24 dienos, kuomet Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, Aliona su savo artimaisiais gyveno įprastą ir palyginti saugų gyvenimą. Tiesa, kas yra karas, ji žinojo – vyras gynė Ukrainą dar 2014 m.
„Ukrainoje prieš prasidedant karui buvau nusprendusi pradėti nuosavą verslą – tvarkiausi dokumentus mažajai bendrijai, žiūrėjau, kokių įrenginių reikės. Į šį verslą investavome viską, ką turėjome. Planavau kepti tortus, pyragėlius, keksiukus, tartaletes ir kitokius kepinius bei siūlyti kavinėms. Deja, prasidėjo karas ir teko išvažiuoti“, – pasakojo Aliona.
Į savo namus ją priėmusi Viktorija prisimena, kad vos spėjusi apšilti kojas – kitą rytą po atvykimo Aliona jos paprašė miltų, kitų priedų ir indų: „Ji sakė, kad turi kažkur kitur nukreipti mintis. O jų mano namuose nieko nebuvo, aš pati nekepu... Tačiau Aliona vis tiek iškepė tortą“, – juokėsi pašnekovė. Tąkart iš to, ką rado, Aliona iškepė šokoladinį tortą „Napoleoną“. Nors jis nebuvo „prekinės išvaizdos“, Viktorija pasiūlė parduoti ir paskelbė aukcioną socialiniame tinkle „Facebook“. Kas po to dėjosi, abiem sunku iki dabar patikėti.
„Buvo gal 300 žinučių ir prašymų pagaminti tortą. Tą „Napoleoną“ nupirko per keletą minučių“, – prisiminė Aliona ir Viktorija. Taip viskas prasidėjo – Viktorijos šeimos padedama, Aliona pradėjo gaminti tortus pardavimui.
Tortus pirko, nes norėjo paremti
Prisimindama tą laiką, ji iki šiol stebisi lietuvių dosnumu. „Žmonės patys atveždavo man įvairių kepimo formų, kitų dalykų – buvo viena moteris, Rolanda, kuri, gyveno Londone, bet nusprendė man atsiųsti mikserį, kepimo formų, trintuvų ir kitų kepimui reikalingų daiktų.
Ji buvo kulinarė ir viską surinko kartu su savo mokiniais. Tad priemonių nebetrūko. Buvo ir užsakymų – priimti juos padėdavo Viktorija, nes man būtų buvę sunku atrašyti į žinutes lietuvių kalba. Ji padėdavo ir su kitais darbais, nes užsakymų tikrai buvo daug. Būdavo, aš žindau dukrytę, o ji ruošia medžiagas tortui, paskui perima mažylę ir aš einu gaminti...“ – apie pradžią Prienuose kalbėjo Aliona ir pridūrė, kad neretai įsitraukti tekdavo net kitiems Viktorijos artimiesiems.
„Per Kalėdas kepėme 30–50 užsakytų tortų, dar beveik 200 kitų kepinių. Tai jūs įsivaizduojate, kiek buvo darbo. Galima sakyti, kad savaitę mes visi tik kepėme“, – juokėsi Aliona.
Viktorijos teigimu, daug žmonių saldumynus užsakydavo ne tik dėl to, jog jiems jų reikėjo. Tiesiog stengėsi palaikyti dėl karo namus palikusią Alioną. „Būdavo – atvažiuoja žmogus užsakymo, kuris kainuoja 28 Eur. Duoda 100 Eur ir grąžos net neima. Būdavo ir taip, kad užsisako tortą ir net neima jo – sako: „Parduosit kam nors kitam“, – prisiminė pašnekovė.
Didžiąją dalį gamybai reikalingų įrenginių jai taip pat dovanojo geradariai – ne tik mikserius, maišytuvus, bet ir šaldytuvą, šaldiklį ir pan.
Alionos tortai pasiekdavo ne tik arti Prienų esančius žmones, Viktorija ir kiti artimieji juos veždavo ir į Vilnių. Taip Aliona ir Viktorija gyveno iki tol, kol Viktorija gavo darbo pasiūlymą.
„Iš pradžių daugiausia žmonių pirko, nes norėjo man padėti, mano šeimą paremti. Vėliau atsirado nuolatinių klientų, kuriems patiko gaminiai. Ažiotažas sumažėjo, bet randu kitų vietų, kur parduoti. Pvz., vežiau į Birštone esančius restoranus. Ne sezono metu – į Birštone esančią parduotuvę. Kai ir ten užsakymų sumažėjo, pradėjau veiklą čia, Prienuose. Kas kartą ką nors naujo sugalvoju“, – pasakojo rankų niekada nenuleidžianti ukrainietė konditerė.
„Ateidavo į parduotuvę, o patekdavo į virtuvę“
Naujausia jos veikla – kavinė greta Prienų ligoninės. Joje lankėmės dar dažais kvepiant patalpoms – jas Aliona įsirengė pati su artimųjų pagalba. Ji neslepia, kad pradžioje čia išsinuomojo tik gamybines patalpas – virtuvę, kur galėtų kepti proginius desertus. Tačiau vos pasklidus žiniai, jog yra galimybė išsinuomoti ir kavinės patalpas, nesnaudė – žinojo, kad tai šansas, kurio praleisti negali.
Kavinėje ji dirba viena, tačiau turi pagalbininkę – dar vieną ukrainietę, įsikūrusią Prienuose. Galvoje – dar daugiau planų: Aliona norėtų savo gaminiais prekiauti ir kituose Lietuvos miestuose esančiose parduotuvėse.
„Kavinė veikia ketvirtą mėnesį. Kol kas džiaugiuosi, nes gaminant vien pagal užsakymus būdavo visokių dienų – kasdien žmonės neužsakinėja tortų“, – atvirai kalbėjo jauna moteris.
Ji prisiminė ir juokingą istoriją, susijusią su šia vieta. „Dar tada, kai tik nuomojausi gamybines patalpas, parašiau žinutę į „Facebook“. Rašiau, kad patalpose šalia ligoninės pradėjau gaminti tartaletes ir tortus, o programėlė į lietuvių kalbą išvertė taip, kad visi suprato, jog atidariau parduotuvę.
Aš ilgai nesupratau, kodėl čia pradėjo eiti žmonės kaip į parduotuvę, o patekdavo į virtuvę. Jie žiūri į mane ir klausia: „Kur čia pas jus parduotuvė?“ O aš galvoju – „Kas čia vyksta?“. Kai kurie ligoninės darbuotojai prisiminė, kad kažkada čia buvo baras, kuriame būdavo galima pavalgyti. Jie ėmė klausti, ar nekepsiu bandelių...
Pagalvojau, kad tikrai – tortų norisi ne kasdien, o bandelių – galbūt taip. Kai po pusmečio pasiūlė nuomotis kavinę, nedvejojau. Aišku, dar porą mėnesių užtruko remontas“, – pasakojo Aliona.
Lietuvą pamilo visi
Ukrainą ne savo noru palikusi šeima šiuo metu namais vadina Prienus. Aliona pasakoja, kad Lietuvoje gimusi 2,5 metų dukrytė kitokių namų ir nežino, tuo metu dabar 8-erių sūnus pradžioje visiems išdidžiai aiškino, kad yra ukrainietis, nenorėjo mokytis lietuvių kalbos. Visgi laikui bėgant ir jo gyvenimas vis labiau įsišaknijo Prienuose.
Prakalbus apie ateitį, Aliona neslepia – kol kas net nesvarsto, jog galėtų grįžti į Ukrainą. Nors dabar Bila Cerkvos mieste santykinai ramu, karo pradžioje jis stipriai nukentėjo. Šiame mieste likęs jos brolis, kiti giminaičiai. Neseniai ten lankėsi ir Aliona. Ši kelionė jai tik patvirtino – namai yra ne vieta, bet šeima.
„Noriu vaikams duoti geresnį gyvenimą nei jį gautų dabar Ukrainoje. Pažinti savo gimtinės kultūrą, istoriją, kalbą jie gali ir gyvendami Lietuvoje. Mes namuose kalbame tik ukrainietiškai. Dukra Adelina moka tik ukrainietiškai ir lietuviškai. Sūnus dar pamena ir rusų kalbą. Tačiau čia jo draugai, socialinis ratas. Negaliu jo imti ir išrauti...“ – kalbėjo Aliona.
-
Restoranas Prienuose – vieta, kur krištolo niekam nereikia, o lankytojai gali ateiti su maudymuku
-
96-erių Vladas: „Aš šoku su parašiutu, o žmona poterius kalba“
-
Lietuvos miestelis, kuriame 10 proc. gyventojų groja kanklėmis: tradicija gyva jau 120 metų
-
Į Prienus – ne tik legendinių čeburekų, bet grucės su netikėtais priedais
