Įspūdingieji požemiai
„Sszęsc Boze“ (liet. „Telaimina tave Dievas“), – taip kalnakasiai sveikinasi su lankytojais.
Bilietus iš anksto pirkome internetu, nes lankytojų skaičius – labai ribotas. Dar nebuvo aišku, ar prieš pat Naujuosius metus jos bus atviros turistams, tačiau susisiekę sužinojome, kad vis dėlto mus priims.
Pernakvoję Čenstakavoje, važiuojame į už 55 km esančius Tarnovske Gurų kalnakasių miestą. Kasyklos pradėtos eksploatuoti XVIII amžiuje, veikė iki 1913 m. Jos buvo uždarytos kaip nebeefektyvios, nuo tada čia po truputį pradėjo lankytis smalsūs turistai. Tarpukariu jų skaičius padidėjo, juos labiausiai domino požeminis, jaunystę grąžinantis vanduo, kuris skverbiasi pro uolienas į iškastas šachtas.
Šalia senos kasyklos lauko apžiūrėjome skanseną, kuriame lyg kareiviai išsirikiavę siauruko garvežiai, garo mašinos. Pasak gidės Marijos, šiose kasyklose kasimo ir vandens pumpavimo darbams garo mašinos buvo panaudotos pirmosios pasaulyje.
Istorinės sidabro kasyklos turistinis tunelis yra apie 1740 metrų ilgio.
Įdomus pramoginis mažasis geležinkelis, kurio plotis – vos per pėdą. Tiesa, jis veikia tik vasaros sezonu ir važinėti juo galima ne vagonų viduje – jie per maži, o tiesiog raitam, apžergus vagonėlius.
Pradžioje kino salėje pažiūrėjome filmą, kuriame buvome supažindinami su kasyklų istorija, vietos geologijos sandara. Vėliau aplankėme nedidelę ekspoziciją, kur eksponuojami uolienų pavyzdžiai, kasybos įrankiai, parodoma, kokiu būdu buvo kasamos uolienos, kaip iš jų išgaudavo sidabrą.
Mūsų trylikos žmonių grupė gavo šalmus, išklausėme instruktažą ir liftu leidomės 40 metrų po žeme. Buvome perspėti, kad bus itin žemų tunelių ir teks žygiuoti pasilenkus.
Marija mus veda į pirmąją šachtos atšaką – Istorinės sidabro kasyklos turistinis tunelis yra apie 1740 metrų ilgio, iš kurių apie 270 m plaukiama laivu per po žeme tekantį vandenį. Visa požeminė sistema po Tarnovske Guromis yra daug didesnė: daugiau nei 150 km tunelių, galerijų, drenavimo aditų, o turistų maršrutas yra tik nedidelis fragmentas. Tai unikalus požeminės hidrotechnikos kompleksas.
Tai savo laikmečiu laikyta inžineriniu stebuklu.
Aditai – tai horizontalūs arba nežymiai pasvirę požeminiai tuneliai, kasami nuo kalno šlaito ar žemės paviršiaus į vidų, dažniausiai ne iš viršaus žemyn, kaip šachtos. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio aditus – „įėjimas“.
Ekskursijos metu galima pamatyti autentišką įrangą, kasybos metodus ir tunelius su istoriniais įrankiais, perteikiančiais realias sunkias sąlygas, kuriomis dirbo XVIII–XIX a. kalnakasiai.
Unikali galimybė plaukti laivu požeminiu vandens keliu per senojo Frydricho šachtos dalį, kas yra retas turistinis fenomenas Europos kasybos paminkluose. Vanduo šia sistema gravitaciniu būdu buvo išvedamas į paviršinius upelius – tai savo laikmečiu laikyta inžineriniu stebuklu. Vandens valdymas buvo ne mažiau svarbus, nei rūdos gavyba.
Skirtingai negu kitose šachtose, čia metano dujų nėra, todėl kalnakasiai nebijodami sprogimo drąsiai galėjo naudotis žibalinėmis lempomis ar žvakėmis. Garsiai kalbėti darbo metu buvo draudžiama, kad darbininkai galėtų išgirsti traškančių atraminių rąstų skleidžiamus garsus.
Pradėjus traškėti mediniams poliams, remiantiems lubas, kalnakasiai, saugantis griūties, skubiai bėgdavo iš tos vietos. Kalnakasiai yra prietaringi ir giliai tikintys žmonės, čia yra netgi Šv. Barboros koplytėlė. Ši šventoji saugo nuo staigios, netikėtos mirties, o kalnakasių darbas nuo seno buvo itin pavojingas. Ji globoja žmones, dirbančius po žeme, susiduriančius su sprogimais, griūtimis, ugnimi ir vandeniu.
Iškastų rūdų kiekiai ir kokybė buvo įspūdingi.
Legenda byloja, kad apie 1490 m. vienas vietinis ūkininkas, vardu Rybka („žuvelė“), ardamas savo lauką, netikėtai aptiko sunkų, blizgantį metalinį akmenį. Šis akmuo pasirodė esąs galena – švino rūda, kurioje natūraliai būdavo ir sidabro priemaišų. Dėl šio radinio į vietovę netrukus susirinko daug inžinierių ir kalnakasių iš įvairių Europos kampelių, prasidėjo tikras „sidabro karštligės“ laikotarpis, o čia iškastų rūdų kiekiai ir kokybė buvo įspūdingi.
Netolimoje ateityje prie žemės atsivėrė daugybė šachtų, o iškasamos rūdos paskatino miestelio augimą ir klestėjimą, todėl Tarnovske Gurų pavadinimas kilo nuo žodžio góry – „kalnai“, kalnakasybos šachtos, tačiau tikrų kalnų čia nėra.
Įspūdingiausia ekskursijos dalis požemiuose – ne ta, kur reikėjo eiti susilenkus, vos ne keturpėsčiomis, bet plaukimas valtimis. Sėdint valtyje yra laiko dairytis, pasišviečiant žibintu ieškoti sidabro gyslų, nes einant visąlaik saugai galvą, nors ją ir dengia šalmas, o plaukiant saugotis nebereikia, tik mėgautis urvotyra. Džiaugiamės, nors ir laikinai, tapę urviniais žmonėmis.
Temperatūra požemiuose pastovi – 6–9 laipsniai, tačiau drėgmė būnant ilgesnį laiką ima skverbtis pro striukes ir imi įsivaizduoti to meto kalnakasių darbo sąlygas.
Su gera nuotaika baigėme požeminių labirintų lankymą, įvertinę objekto unikalumą ir išskirtinumą.
„Erelių lizdų“ pilių kelias
Kuomet klausiau draugų lenkų, ar verta lankyti „Erelių lizdų“ pilių kelią (Szlak Orlich Gniazd) žiemą, jie mano pasirinkimu suabejojo, nes kabarotis uolomis – slidu ir pavojinga. Tai neatbaidė manęs. Taip, žinau, ką daugelis sakytų: „Atvykite čia vasarą, čia taip gražu...“
Kuomet viskas žydi, kvepia ir čiulba paukšteliai, visuomet yra malonu. Bet tada, kai sninga ir tarp rūsčiai mėlynų debesų nušvinta saulė – tai ne ką mažiau jaudinanti akimirka, kurią gali pamatyti tik žiemą.
Pranašumas ir tas, kad vasarą čia labai daug žmonių ir visur nusidriekia eilės, užimdamos daugybę laiko. Po Istorinių sidabro kasyklų leidžiamės tyrinėti „Erelių lizdų“ pilių kelią.
Per dvi dienas iš 14 „Erelių lizdų“ pilių aplankėme 11, oras buvo žiemiškai nuostabus – balta sniego paklotė, spindinti saulėje, suteikė kelionei Naujametinį žavesį. Nebuvo didelių vargų ir vaikštant ar kopiant, tik gera mankšta – žiemą rekomenduotina turėti trekingo lazdas.
Pirmoji – Olštyno pilis – tai tik vaizdingi griuvėsiai, neturintys muziejaus, Mirow – dar restauruojama ir ruošiama ekspozicija, Bobolicės – pilnai atstatyta su gražiu muziejumi, Birow – griuvėsiai su dalinai atstatytu bokštu.
Pati gražiausia tai Ogrodzeneco pilis. Tai viena galingiausių ir įspūdingiausių gynybinių pilių, dažnai vadinama pilių kelio „karūna“. Milžiniški griuvėsiai suaugę su uolomis sukuria neįtikėtiną, žadą gniaužiantį vaizdą. Čia buvo filmuojami ir garsiojo serialo „Raganius“ epizodai.
Antrą dieną prigriebėme Rabštyno ir Oicuvo pilis, deja, paskutinę metų dieną jos lankytojams buvo uždaros. Mėgavomės Pieskowa Skala pilimi jau esančia Oicuve, mažiausiame Lenkijos nacionaliniame parke. Vidaus ekspozicijos nepamatėme, bet kiemą apžiūrėjome. „Erelių lizdų“ pilių kelias vertas dėmesio visais metų laikais!
Lenkijos Jeruzalė
Naujuosius sutikome Zebžydovos Kalvarijoje (Kalwaria Zebrzydowska), vadinamoje Lenkijos Jeruzalėje, kuri nuo paskutinės „Erelių lizdų“ pilių kelio Kožkevo pilies nutolusi apie 50 km. Čia norėčiau sugrįžti vasarą, nes ši vieta skirta meditacijai ir verta ją patyrinėti išsamiau.
Miestas garsus savo XVII a. barokiniu pranciškonų vienuolynu su kalvarijomis ir koplyčiomis. Vienuolyno teritorijoje yra Švč. Mergelės Marijos bazilika, kurioje yra šventu laikomas Kalvarijos Dievo Motinos paveikslas.
Vienuolyną ėmė statyti 1602 m Krokuvos gubernatorius Mikalojus Zebžydovskis. Dabar vienuolynas priklauso Bernardinų ordinui. Kalvarijas sudaro 42 koplyčios, kurios nusitęsusios net 7 km. Zebžydovos Kalvarija laikoma pirmąja ir vienu svarbiausių tokių ansamblių visoje ATR, sukurta pagal Jeruzalės vietovių kopiją ir turėjusi didelę įtaka Vilniaus Kalvarijų atsiradimui.
Zebžydovo Kalvarijos vienuolynas 1999 m. yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą ir yra reikšmingas pilgrimystės centras, sutraukiantis tūkstančius tikinčiųjų.
Dar į šio sąrašo Nematerialųjį paveldą įtrauktos ir Krokuvos prakartėlės – čia bazilikoje matome švenčių proga įrengtą ištisą miestą su judančiomis figūrėlėmis, upeliais ir tvenkiniais. Pasižiūrėti tokio stebuklo čia plūsta ne tik vaikai su tėvais, bet ir visokio amžiaus tikintieji.
Pasijaučiame patekę į tikrą naujametinę pasaką.
Lauke ima kristi snaigės, tolumoje dunksančios kalvos pasislepia sniego debesyse. Pasijaučiame patekę į tikrą naujametinę pasaką, juk šiandien paskutinė metų diena, kai nutinka maži ar dideli stebuklai. Kol nesutemo, lipame į kalną norėdami nors akies krašteliu pamatyti bent kelias koplyčias. Sutikti lenkai, brisdami per sniegą, linki gerų metų su užuomina, kad greičiau ateitų taika – ne tik pas mūsų bendrus kaimynus, bet ir visame pasaulyje.
