Sekite 15min Google
Šįkart kelionę pradėjome Kudirkos Naumiestyje, kur Vincas Kudirka sukūrė „Tautišką giesmę“, vėliau pasukome Zyplių dvaro link – pasivaikščiojome po dvaro parką, vakarieniavome buvusioje dvaro virtuvėje ir nakvojome istorinėje oficinoje. Kitą dieną leidomės į Dzūkiją – nuo Merkinės piliakalnio iki Liškiavos vienuolyno ansamblio ir nakvynės pušynų apsuptyje.
Pasienio miestas, kur užgimė „Tautiška giesmė“
Iš Vilniaus iki Kudirkos Naumiesčio – kiek daugiau nei 200 kilometrų, tad tai nėra spontaniškas „užsukome pakeliui“ sustojimas. Į šį miestelį reikia važiuoti specialiai, tačiau jo istorija verta tokios kelionės.
Vaikštant po šiandieninį Kudirkos Naumiestį sunku įsivaizduoti, koks gyvas pasienio miestas čia kadaise buvo. Kitapus Širvintos upės, dabartinės Rusijos teritorijoje, buvo Širvinta. Abi gyvenvietes siejo prekyba, kasdieniai žmonių ryšiai ir bendras pasienio gyvenimas, tačiau XX amžiaus karai šį pasaulį pakeitė neatpažįstamai.
Būtent Vinco Kudirkos muziejuje veikia šiai sudėtingai miestelio istorijai skirta paroda „Noriu namo, į Širvintą. Sunaikinto miesto beieškant“. Joje galima plačiau susipažinti su miestu, kurio šiandien jau nebėra.
Pats Kudirkos Naumiestis ilgą laiką vadintas Vladislavovu, vėliau – Naumiesčiu. Tik 1934 m. V.Kudirkos garbei jam suteiktas dabartinis pavadinimas. Tais pačiais metais miesto aikštėje atidengtas skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas V.Kudirkai.
Noras daugiau sužinoti apie gydytoją, rašytoją, „Varpo“ leidėją ir vieną svarbiausių Lietuvos tautinio atgimimo veikėjų buvo viena iš priežasčių čia apsilankyti. Vinco Kudirkos muziejuje daug dėmesio skiriama ir knygnešystei bei spaudos draudimo laikotarpiui. Tačiau svarbiausia – čia 1898 metais V.Kudirka sukūrė „Tautišką giesmę“.
Pats Kudirkos Naumiestis ilgą laiką vadintas Vladislavovu, vėliau – Naumiesčiu.
Dar ilgai diskutuodami apie V.Kudirką, iš muziejaus pasukome prie Širvintos ir Šešupės santakos. Įspūdį paliko pasivaikščiojimas beržų alėja. Čia pat apžiūrėjome ir Melno taikai, užbaigusiai ilgus metus trukusius karus su Kryžiuočių ordinu, skirtą paminklą. Nors šįkart liko neaplankytas, tačiau kitą kartą pažadėjome užsukti ir į netikėtai atrastą Bulvės muziejų.
Šakiai ir kariljonas
Iš Kudirkos Naumiesčio pasukome į Šakius.
Ir čia gyveno V.Kudirka. Miesto centre, prie Šakių tvenkinio, jo atminimą primena paminklas. Būtent šioje vietoje kadaise stovėjo klėtelė, kurioje jis priiminėjo ligonius.
Visgi akį čia labiausiai patraukė centrinėje miesto aikštėje esantis 24 varpų karilionas, jau tapęs vienu iš miesto simbolių. Gaila tik, kad šįkart jo varpų skambesio neteko išgirsti.
O Šakių aikštė įdomi ir dėl gerokai praktiškesnės istorijos. Čia galima pamatyti atkurtą „pliumpą“ – vienintelį prieš daug metų veikusį miesto vandentiekį. Šis nedidelis objektas primena laikus, kai vandens tekdavo eiti į centrinę aikštę, o kasdienis gyvenimas buvo kitoks nei šiandien.
Iš Šakių centro iki Zyplių – vos 10 minučių automobiliu. Ir čia kelionė tarsi persijungia į kitą režimą.
Nuo Napoleono laikų iki dvaro virtuvės: Zyplių istorijos
Atvykus į Zyplių dvarą, pirmiausia dėmesį patraukia ne vien rūmai, bet ir visa teritorija. Čia išlikęs visas pastatų kompleksas – rūmai, oficinos, virtuvė, arklidės, vežiminė, svirnai ir kiti ūkiniai pastatai. Vaikštant nesunku suprasti, kad dvaras kadaise buvo ne tik stiprus ūkinis vienetas, grafo rezidencija, bet ir atskiras pasaulis, kuriame kiekvienas pastatas turėjo savo paskirtį.
Zyplių istorija nukelia į Napoleono laikus. 1806 m. Senieji Zypliai atiteko kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui už nuopelnus Napoleono kariuomenėje. Po jo žūties valdą paveldėjo sesuo, vėliau dvaras buvo parduotas Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Šis netoli Lukšių įkūrė Naujuosius Zyplius ir pastatė klasicistinius rūmus.
Po beveik pusšimčio metų dvarą įsigijęs grafas Tomas Potockis rūmus perstatė, suteikdamas jiems neobaroko bruožų. Su jo vardu siejama ir jau minėto skulptoriaus V.Grybo istorija – pastebėjęs berniuko gabumus, grafas padėjo jam išvykti mokytis į Varšuvos meno mokyklą.
Vaikštant po Zyplių dvaro teritoriją, jo istorija atsiveria ne tik pasakojimuose apie buvusius šeimininkus. Ilgesniam laikui stabtelėjome berlyninių tuopų alėjoje, kur tarp medžių įrengta dvaro sodybos pastatų nuotraukų ekspozicija. Žvelgiant į fotografijas, lengva mintimis persikelti į kitus laikmečius, įsivaizduoti, kaip atrodė dvaras ir koks gyvenimas čia virė prieš daugelį metų. O tada vėl pakeli akis į medžius, pastatus ir takus, kuriais vaikštai pats, ir praeitis tarsi priartėja – tampa nebe tokia tolima ir sunkiai įsivaizduojama.
Apie šio krašto žmonių gyvenimą, tradicijas, kultūrą, buitį ir amatus galima sužinoti čia pat esančiame Zanavykų muziejuje.
O dvaro istorija tęsiasi ir buvusioje dvaro virtuvėje, kurioje šiandien veikia restoranas „Kuchmistrai“. Pats kuchmistro vardas primena laikus, kai dvaro virtuvė buvo atskiras pasaulis, turėjęs savo griežtą struktūrą ir taisykles. Maisto kelias prasidėdavo dar dvaro ūkyje, soduose ir daržuose, giriose ir tvenkiniuose, o nuo produktų paruošimo iki stalo aptarnavimo veikė visa sistema.
Apie dvarų virtuvės tradicijas pasakojęs kuchmistras Artūras Rakauskas atkreipė dėmesį, kad istorinė dvaro virtuvė nebuvo tokia, kokią šiandien įsivaizduojame kalbėdami apie tradicinį lietuvišką maistą. Anot jo, dvaruose susipindavo skirtingų kulinarinių tradicijų ir valgymo įpročių keliai – vietiniai sezoniniai produktai, Europos virtuvių mados, egzotika laikytos užjūrių prekės.
Šiandien senieji receptai ir skirtingų laikotarpių gastronominės tradicijos – nuo viduramžių iki tarpukario – tampa atspirties tašku kuriant šiuolaikinius patiekalus. Jų ragavome ir patys, o vakarienė tapo dar viena proga prisiliesti prie dvaro istorijos.
Juk ne kasdien pasitaiko galimybė ne tik aplankyti dvarą, bet ir jame pernakvoti.
Be to, lankantis Zyplių dvare rekomenduojame neskubėti namo, o pasilikti nakvynei „Oficinoje“. Juk ne kasdien pasitaiko galimybė ne tik aplankyti dvarą, bet ir jame pernakvoti. Mes šia galimybe pasinaudojome.
Vakare pasivaikščiojome po ištuštėjusį ir kadaise daugybę istorijų mačiusį parką. Senų medžių siluetai, rūmų kontūrai ir rudens prieblanda kūrė visai kitokią atmosferą nei dieną. Grįžus į vidų pasitiko ramybė, nors už lango vis ūžavo vėjas. Tokios akimirkos ir leidžia suprasti, kuo nakvynė istorinėje vietoje skiriasi nuo paprasto sustojimo pakeliui.
Taip gerai tikriausiai seniai nemiegojome, kai joks didmiesčio šurmulys nepažadina dar švintant. Gerai pailsėję toliau kelionę tęsėme pasukdami Dzūkijos link.
Dzūkijos perlas – Merkinė
Suvalkijos kraštovaizdį pamažu keitė miškai, o dvarų ir miestelių istorijas – upės, piliakalniai ir vienuolynai. Merkinė tapo natūraliu sustojimu.
Pakeliui verta užsukti į rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinį muziejų Subartonyse, o vėliau užkopti į Merkinės piliakalnį. Nuo jo atsiverianti Nemuno ir Merkio santaka padeda suprasti, kodėl ši vieta šimtmečius buvo svarbi. Kadaise čia stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, o pati Merkinė buvo įsikūrusi svarbioje istorinėje kryžkelėje. Kartais apie vietos svarbą daugiau pasako pats vaizdas nei istorijos aprašymai – tai pajunti tiesiog stovėdamas ant piliakalnio.
Stabtelėjus Merkinėje galima užsukti į Merkinės krašto muziejų ir plačiau susipažinti su šio krašto istorija. Šįkart pravažiuodami tik prasukome pro atkuriamą Vazos namą – istorinį pastatą, siejamą su vieta, kurioje 1648 m. gegužę mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza. Šis namas yra vienas seniausių Merkinės paveldo objektų.
Nuo Merkinės pasukome į Liškiavą, kur ant Nemuno kranto stūkso Švč. Trejybės bažnyčios ir buvusio dominikonų vienuolyno ansamblis. XVIII amžiuje susiformavęs kompleksas tapo svarbiu religiniu centru, o vienuolyno gyvenimą anuomet papildė ir ūkinė veikla. Vėliau vienuolyno paskirtis keitėsi – pastatuose įsikūrė įvairios įstaigos, todėl šiandien ansamblis pasakoja ne tik dominikonų, bet ir vėlesnių Lietuvos istorijos laikotarpių istoriją.
XVIII amžiuje susiformavęs kompleksas tapo svarbiu religiniu centru.
Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įsikūręs šalia Nemuno, o aplink prasideda Dzūkijos miškai, tad tiesiog čia norisi nueiti prie upės ir nebeieškoti dar vieno lankytino objekto. Būtent čia ir apsistojome – tarp Dzūkijos pušynų esančioje „Aukštosios Liškiavos“ rezidencijoje. O ryte kelionę baigėme lėtu pasivaikščiojimu ir pasukome namų link.
Būtent tokio lėto rudeninio savaitgalio užteko pasikrauti energijos grįžtant į didmiesčio ritmą.
Visko aplankyti nebūtina
Kelionių aplikacijos „Hoperfy“ įkūrėjas Tadas Kertenis sako, kad keliaujant nereikia aprėpti visko. „Užtenka keleto suplanuotų istorinių objektų, keleto gamtos perlų ir poilsio akimirkų. Toks lėtas keliavimas labiausiai ir pailsina protą bei kūną“, – akcentuoja T.Kertenis.
Anot jo, miestiečiai yra pavargę nuo gyvenimo tempo, jie nori keliauti lėtai, patogiai ir kiek atokiau nuo didelių magistralinių kelių, vis užsukant į mažesnius miestelius ir apsistojant miškų apsuptyje, kur vyrauja tyla ir ramybė. Be to, lietuvių atsigręžimas į regionų perlus – jau brandesnės visuomenės požymis.
Galbūt todėl savaitgalio kelionėje nebūtina suskaičiuoti visų aplankytų objektų. Kartais pakanka kelių gerų sustojimų, vakarienės istorinėje vietoje, nakvynės tarp senų medžių ir ryto, kai nereikia niekur skubėti.
