V. Martinaičio veidas šmėsteli kone kiekviename didesniame renginyje. Dažniausiai jis būna ne vienas – su auklėtiniais ar bendraminčiais. Kartais – su visais kartu ir dar vietos šauliais. Mokytojas nepasako, kur slypi jo laimingo veido ir geros nuotaikos paslaptis. Jis tiesiog pakviečia eiti kartu: žygyje prisiminti mūsų ir latvių Ilės bunkeryje žuvusius laisvės kovotojus arba tradiciškai inkilais pasitikti pavasario paukščius Mekių kaime.
Demokratiškas keliavimo būdas
Šiandien V. Martinaitis jau žino, kad netrukus su Plikiškių biblioteka minės Europos savaitę: „Bus daug veiklos. Aš jiems šiokį tokį rekvizitą gaminu. Dirbu daugiafunkciniame centre.“
Kadaise šis pedagogas ragavo ir mokyklos direktoriaus duonos, tačiau didžiąją dalį gyvenimo pedagogas. Pagal išsilavinimą – fizikos ir matematikos. Per gyvenimą užsitarnavo technologijų mokytojo vardą. Sako – taip nutiko, nes rankos ne iš užpakalio auga – imi ir padarai. Šiuo metu moko technologijų Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje ir šiek tiek darbuojasi savo gimtųjų Plikiškių daugiafunkciniame centre.
„Per žiemą pečių pakūrenu, kokį varžtelį priveržiu. Dirbu su jaunimu. Jau daug metų organizuoju tradicinius žygius. Sausio 13-ąją einame link Beržininkų miško ir aplankome atminimo paminklą. Kovo 11-ąją – iki Kirnaičių. Vasario 16-ąją – nuo Mato Slančiausko gimtinės iki Rudiškių. Visada kartu žygiuoja ir jaunieji šauliai“, – vardija V. Martinaitis.
Sako – žygiavimas yra pats demokratiškiausias keliavimo būdas – daugeliui tinka ir pagal krūvį, ir pagal išlaidas. Puikus variantas ir pažintine prasme. Eidamas daugiausiai pamatai gamtos, istorijos. Net naktį žygiuojant įspūdžių bus daug.
„Respublikiniai žygiai, turai, autobusų parko ekskursijos – jau labai daug pamačiau Lietuvoje, tačiau dar labai daug kur nebuvau. Visur rasi į ką pasižiūrėti. Kiekvienas žmogus – vėl kitas pasaulis. Tokiose kelionėse visada yra įspūdžių. Štai viename žygyje jaunuoliai dėvėjo labai ryškiai geltonas liemenes. Einant pro rapsų lauką jie visi aplipo vabaliukais. Ir atradimas, ir juokinga visiems, kad maži vabalai žmones su rapsais supainiojo“, – pasakoja kelionių mėgėjas.
Liežuvis apmeta ir ataudžia
V. Martinatis įtaria, kad gyvena tikrame Dievo užantyje. Kaimelis su kiek daugiau nei 200 gyventojų, o pats pirmas ir reprezentacinis visiems atvykstantiems nuo Latvijos pusės. Todėl labai svarbu, kad multifunkcinis centras visada gerai atrodytų – jis aiškiai matomas nuo kelio.
Šio krašto žmonių santykiai su latviais yra ypatingai geri. Pasienis praktiškai ranka pasiekiamas. Vietinė bendruomenė dažnai užsuka į Elėją pasisvečiuoti, kartu ką pašvęsti. Bendruomenės abipus sienos turi ir savo Baltijos kelio minėjimą. Iki tikrosios Baltijos kelio vietos – Saločių – ne visi nuvažiuoja, todėl tiesiog susirenka savo pasienyje ir susikimba rankomis. Vadina šį renginį mažuoju Baltijos keliu.
Vyresni ir jaunesni žmonės, nors kartą susidūrę su V.Martinaičiu, jį mini geru žodžiu. Rodos vien jo buvimas netoliese reiškia, kad viskas bus gerai. Iš kur ta žmogiškos traukos kilmė? Juk ne visus mokytojus žmonės taip atsimena. Gal čia ir yra tas mokytojo pašaukimas?
„Visus sausus dalykus galima pateikti įdomiai. Aš sakau, kad mano tokia profesija – malti liežuviu. Liežuvis apmeta ir ataudžia. Viską tuo pačiu liežuviu įgarsini ir nuspalvini. O tuomet žiūrėk – nuobodūs dalykai jau tapo patraukliais.
Ir amžius bendraujant visiškai nesvarbu. Koks skirtumas, kokia raide tavo karta pavadinta – vienaip esame visi vienodi, o kitaip – visi skirtingi. Jei einame vienas pas kita su dūšia – būtinai kažkada pataikysime į tikslą. Kaip mokytojas visą gyvenimą stengiausi pamatyti vaikų stipriąsias puses. Juk ne visi esame matematikai, bet gal sekasi drožti“, – sau būdingai paprastai paaiškina mokytojas.
Viską tuo pačiu liežuviu įgarsini ir nuspalvini. O tuomet žiūrėk – nuobodūs dalykai jau tapo patraukliais.
O Plikiškiai iš tiesų – Dievo užantis. Iki jūros Latvijoje – gal 70 kilometrų. Nori į didesnį miestą – rinkis, Šiauliai ar Jelgava? Mokytojas primena, nors ir daug pasaulio aplėkęs, tačiau dabar gyvena savo tikroje gimtinėje: „Gyvename ant stalo – visiška lyguma kiek tik akys užmato. Gal kažkam gali pasirodyti nuobodu, tačiau mano ir daugelio vietinių akys visada pasiilgsta žvelgti į neužmatomą tolį. Be to, nepamenu, kad Plikiškius būtų kada užgriuvusi kokia didžiulė gamtinė katastrofa. Čia toks lygus ir ramus stalas, kad net karo bei pokario metais buvo kiek ramiau. Kurį laiką okupantai mūsiškių nerasdavo, nes nesusiprotėdavo paieškoti Latvijoje, už sienos.“
Pasirenki gyventi tarp pliusų arba minusų
Net jei gyvenimas ant stalo, kur Dievas nubaido liūtis, yra nuostabus, šis kraštas palengva tuštėja. Kas į užsienį, kas į Vilnių. Ar verta tokiame Lietuvos pakraštyje mokytojui stengtis dėl jaunų žmonių? V. Martinaitis į tokius procesus žiūri kaip į natūralų procesą. Primena, kad kadaise Žagarė buvo labai rimtas miestas, o Joniškis tuo metu – ne kažką.
Prievarta kur nors gyventi primena miuziklą, kur voras norėjo saulę vesti.
„Tiesą sakant, visi šie kraštai buvo gana silpni ekonomiškai. Geras kelias ir geležinkelis per Joniškį viską apvertė aukštyn kojom – suvargo Žagarė, užaugo Joniškis. Kiek galime, tiek ir duokime jaunimui. Priversti likti nevalia. Mylimas per prievartą nebūsi. Prievarta kur nors gyventi primena miuziklą, kur voras norėjo saulę vesti. Nieko nereikia mulkinti ir melu vilioti.
Šiandieninis jaunimas yra nuostabus – jis, beje, toks visada. O senukai amžinai mekena, koks blogas jaunimas, kas iš jo bus.
Jaunimas visada yra pažanga, o tikri dalykai išlieka. Neseniai viename dideliame žygyje su šauliais ir skautais stebėjome – penkiolikmečiai traukia iš kuprinių lašinius, raugintus agurkus! Ne čipsus! Su žmona juokavome – vadinasi, dar ne prarastoji karta! Viskas yra ir bus gerai“, – kalba V. Martinaitis.
Mokytojui labiau patinka staigūs pokyčiai, o ne lėti ir kankinantys. Taip daug lengviau prisitaikyti. Sako, kad geriau greita amputacija nei lėta gangrena: „Mes turime išsikovoti tiek mokyklų ir gydymo įstaigų, kiek mums iš tiesų reikia, o ne kiek norisi. Geras kelias turi vesti ten, kur žmonės keliauja, o ne aklavietę. Aiškus realybės suvokimas visai netrukdo pasirinkti gyventi tarp pliusų, o ne minusų. Sakoma, kad optimistas ir kapinėse vien pliusus mato.
Aiškus realybės suvokimas visai netrukdo pasirinkti gyventi tarp pliusų, o ne minusų.
Man gyvenime beveik neteko dirbti, nes visada dirbau tai, ką mėgstu. Mėgiamas darbas teikia malonumą. Senatvė? Kojos gal ir ne taip neša, bet džiaugtis gyvenimu tikrai galima. Aš čia gyvenu, nes man gera? O gal čia yra gerai, nes aš čia gyvenu?“
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
