Siūlome pažintinę ekskursiją į septynis seniausius pasaulio restoranus, nebe pirmą šimtmetį atvirus savo svečiams: gurmanams, kulinarinių kelionių mėgėjams, istorijos mylėtojams ir smalsuoliams.
-
Raktas į kitą šalį – kvepiantis ir svetingas maisto turgus: išsamus gidas keliautojams
-
15min gidas: savaitgalis ragaujant Rygą – nuo turgaus ir tradicinio maisto iki madingų vietų
-
Vėl renkami 30 geriausių šalies restoranų: platesnė geografija, atsiras „tautos balsas“. Susipažinkite su pradiniu sąrašu
-
Metai įsibėgėjo: kokias aktualiausias gastronomines tendencijas įvardija ekspertai?
1. „St. Peter Stiftskeller“. Zalcburgas, Austrija. Įkurtas 803 m.
Restoranas įsikūręs Šv.Petro abatijos architektūrinio ansamblio patalpose. 803 m. „St. Peter Stiftskeller“ pavadinimą savo laiške pirmąkart paminėjo anglų mokslininkas, poetas Alkuinas iš Jorko. Jis tarnavo frankų karaliui Karoliui Didžiajam ir Zalcburgo arkivyskupui Arno. „St. Peter Stiftskeller“ buvo įsteigtas kaip užeiga, kurioje alkį malšindavo keliaujantys maldininkai. Kartais abatijoje jie apsistodavo ir nakvynei.
Pastatas, kuriame įsikūręs restoranas, daug kartų renovuotas. Tačiau autentiškos pietų erdvės išlikusios – jos yra suformuotos laikui nepavaldžiose akmens uolose.
Įdomybė: restoranas savo lankytojams siūlo išskirtinę pramogą, žavinčią klasikinės muzikos mylėtojus. Pagerbiant Zalcburge gimusį žymųjį kompozitorių Wolfgangą Amadeus Mozartą, kartą per savaitę Barokinėje salėje vyksta pasirodymai, vadinami Mozarto pietų koncertais. Juos atlieka Zalcburgo senosios muzikos ansamblis „Amadeus“, kurį sudaro 6 instrumentalistai ir solistų duetas. Artistai vilki kostiumus, pasiūtus pagal XVIII a. austriškąją madą. Tikėtina, kad pats W.A.Mozartas buvo dažnas restorano svečias.
Restorano virtuvė: tradicinė austriška.
Vidutinė pietų kaina: 70 eurų.
2. „Zum Franziskaner“. Stokholmas, Švedija. Įkurtas 1421 m.
Dėl šio restorano įkūrimo datos istorijos tyrinėtojai nesutaria. Minimi 1421 m., kai karalius Erikas VII Pamarietis, XV a. pradžioje valdęs Daniją, Švediją bei Norvegiją, išleido įsaką, leidžiantį vienuoliams prekiauti maistu ir gėrimais. Proga užsidirbti iš karto pasinaudojo vokiečių vienuoliai pranciškonai (iš čia ir restorano pavadinimas), vieni pirmųjų Stokholme pradėję pardavinėti kepsnius, alų ir vyną. Tačiau tvirtų įrodymų, kad pranciškonų užeiga veikė būtent dabartinio restorano vietoje, nėra.
1889 m. gruodžio 23 dieną „Zum Franziskaner“ šeimininke tapo Augusta Engelbrecht. Senasis pastatas buvo nugriautas, pradėtas statyti naujas. Įkurtuvės įvyko 1910 m. Moderniai suprojektuotas interjeras atspindėjo geriausias tuo metu populiarios art nouveau krypties tendencijas. Kai kurias detales pavyko išsaugoti – restoraną iki šiol puošia art nouveau stiliaus šviestuvai.
Įdomybė: restorane yra įrengta atskira alaus salė – bierhalle. „Zum Franziskaner“ išsiskiria tuo, kad čia nuo seno parduodamas tik „gyvas“ (nepasterizuotas), ir tik mažose Švedijos ir Vokietijos alaus daryklose pagal specialų užsakymą pagamintas alus.
Virtuvė: tradicinė švediška ir vokiška.
Vidutinė pietų kaina: 40 eurų.
3. „Honke Owariya“. Kiotas, Japonija. Įkurtas 1465 m.
Puikią „Honke Owariya“ reputaciją patvirtina tai, kad jau nuo XV a. vidurio čia gaminamas maistas buvo tiekiamas imperatoriškajai šeimai. Savo veiklą pradėjęs Nagojos mieste, į senąją sostinę Kiotą „Honke Owariya“ buvo perkeltas imperatoriaus įsakymu.
Dviaukščiame mediniame tradicinės japoniškos architektūros statinyje veikia ir saldumynų parduotuvėlė, ir restoranas. „Honke Owariya“ interjeras kuklus ir nepretenzingas. Valgoma sėdint ant tatamio kilimėlių, prie žemo stalo.
Įdomybė: restoranas garsėja rankomis gaminamais soba makaronais. Soba – tai grikių miltų makaronai, kurie gali būti valgomi šalti arba karšti. Jie patiekiami kaip tiršta sriuba arba ant bambukinio tinklelio. Prie jų siūlomas mirkalas tsuyu (gaminamas iš sojų padažo ir kitų prieskonių, gardinamas svogūnėliais ir wasabi).
Virtuvė: tradicinė japoniška.
Vidutinė pietų kaina: 20 eurų.
4. „La Tour d’Argent“. Paryžius, Prancūzija. Įkurtas 1582 m.
„La Tour d’Argent“ (lietuviškai – „Sidabro bokštas“) yra vienintelis iš seniausių restoranų septyneto, galintis pasigirti „Michelin“ žvaigždute. Beje, buvo laikas, kai restoranas turėjo patį aukščiausią įvertinimą – tris „Michelin“ žvaigždutes. Vieną iš jų prarado 1996 m., antrosios neteko 2006 m.
Su pasididžiavimu pasakojama, kad čia dažnai lankydavosi Burbonų dinastijos pradininkas, Prancūzijos karalius Henrikas IV (1553–1610). Konkurentai prieštarauja, kad tai negali būti tiesa – Turnelio krantinė, kur įsikūręs restoranas, iki 1650 m. buvo negrįstas, potvynių užliejamas Senos šlaitas: vargu ar karalius klampodavęs per purvą.
XIX–XX a. sandūroje restoraną valdęs Frédéricas Delair įvedė originalią tradiciją: kiekvienam svečiui, užsisakiusiam firminį antienos patiekalą „Canard à la presse“, įteikiama vardinė numeruota kortelė. Tokios kortelės buvo įteiktos čia pietavusiam JAV prezidentui Franklinui Delano Rooseveltui, aktorei Marlene Dietrich, komikui Charlie Chaplinui.
Įdomybės: „La Tour d’Argent“ pavadinimas minimas prancūzų literatūros klasiko Marcelio Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“, amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingway’aus ankstyvuosiuose kūriniuose. Garsiojo „Pixar“ animacijos studijos filmo „La troškinys“ („Ratatouille“) veiksmo vieta – restoranas „La Tour d’Argent“. Po šio filmo, sukurto 2007 m., restoranas patyrė neregėtą lankytojų antplūdį.
Restorano vyno rūsio, kuriame saugoma 450 tūkst. vyno butelių, vertė – 25 mln. eurų.
Virtuvė: klasikinė prancūzų.
Vidutinė pietų kaina: 300 eurų.
5. „Zur Letzten Instanz“. Berlynas, Vokietija. Įkurtas 1621 m.
Restoranas įsikūręs viename iš seniausių rytinės Berlyno dalies pastatų. Pastatas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą – buvo subombarduotas. Atstatymas užtruko – atstatytas, suremontuotas ir atsinaujinęs restoranas pradėjo veikti tik 1963 m. Nieko iš originalaus interjero nepavyko išsaugoti, tačiau siekta jį atkurti kiek įmanoma autentiškesnį.
Įdomybė: restorano virtuvę ir atmosferą mėgo imperatorius Napoleonas Bonapartas – lankydamasis Berlyne, žymusis prancūzas nepraleisdavo progos čia papietauti. „Zur Letzten Instanz“ – tai ta vieta, kur vakarais buvo galima sutikti kompozitorių Ludwigą van Beethoveną. Mūsų dienomis dažna restorano viešnia – Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Virtuvė: tradicinė vokiška.
Vidutinė pietų kaina: 35 eurai.
6. „White Horse Tavern“. Rod Ailandas, JAV. Įkurtas 1673 m.
Namą, kuriame įsikūrusi „White Horse Tavern“ (lietuviškai – Baltojo arklio taverna), 1652 m. pastatė anglas imigrantas Francis Brinley. Williamas Mayes, nupirkęs statinį 1673 m. ir jį praplėtęs, gavo leidimą steigti restoraną. Didžiulis pastatas tarnavo kaip miesto rotušė, čia vykdavo Rod Ailando generalinės asamblėjos ir vietos teismų posėdžiai. Prasidėjus Nepriklausomybės karui (1775–1783), šalia restorano buvo įkurtos kareivinės. Vėliau pastatas buvo apleistas.
1952 m. pasiturinti Van Beurenų šeima, siekdama išsaugoti architektūrinį paveldą, skyrė pinigų restorano pastato restauracijai. Darbai tęsėsi 5 metus: atsinaujinusi ir išgražėjusi „White Horse Tavern“ duris lankytojams atvėrė 1957 m. Dabar pirmame pastato aukšte veikia baras, antrame – restoranas.
Virtuvė: amerikietiška.
Vidutinė pietų kaina: 40 eurų.
7. „Sobrino de Botin“. Madridas, Ispanija. Įkurtas 1725 m.
„Sobrino de Botin“ yra įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą kaip seniausias restoranas pasaulyje – su išlyga, jog veikia tame pačiame pastate ir kad jo veikla nuo pat įkūrimo nebuvo nutrūkusi nė dienai.
Restoraną įkūrė prancūzas virėjas Jeanas Botinas. Jį pavadino „Casa Botin“ (lietuviškai – Botino namas). Jeanas ir jo austrė žmona vaikų neturėjo. Atėjus laikui, verslą perleido sūnėnui Candido Remisui. Tada pasikeitė ir restorano pavadinimas – „Sobrino de Botin“ lietuviškai reiškia „Botino sūnėnas“.
XX a. pradžioje restoraną perėmė Emilio Gonzálezo šeima. Tuo metu čia dirbo tik 7 žmonės, 5 iš jų – Gonzálezai. Prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, restorano klientūrą sudarė kariškiai, veikla buvo mažai pelninga. Vengdama neramumų, Gonzálezų šeima su trimis vaikais pasitraukė į užmiestį, sostinėje liko tik tėvas Emilio. Įsivyravus taikai, prie restorano vairo stojo sūnūs Antonio and José. Jų pastangomis „Sobrino de Botin“ išliko, atsigavo ir klesti iki šiol.
Virtuvė: tradicinė ispaniška.
Vidutinė pietų kaina: 45 eurai.
