Žmonės per gyvenimą sau kelia daug tikslų. Tarp tokių – keliauti bei pamatyti įspūdingus objektus, pavyzdžiui, Didžiąsias piramides ar Niagaros krioklį.
Visgi kapelionė Carol Tefler ir vyresnioji sveikatos priežiūros darbuotoja Rachel Moore, dirbančios paliatyviosios pagalbos organizacijoje „Marie Curie“, sako, kad susidurdamos su žmonėmis jų mirties patale mato visai ką kita – dauguma nesigaili nepatirtų ekstremalių dalykų.
Vietoj to žmonės ilgisi paprastų, „kasdieniškų“ akimirkų, kurias tikėjosi dar patirti.
Carol ir Rachel portalui „Metro“ papasakojo apie svarbiausius norus, kuriuos žmonės išsakė prieš mirtį.
Susituokti
Carol, kuri daugiau nei 8-erius metus dirba su pacientais, pasiekusiais gyvenimo pabaigą, yra sutuokusi ne vieną žmogų paliatyviosios priežiūros metu.
„Viena moteris sirgo neilgai, tačiau jos būklė staiga labai pablogėjo, – pasakoja ji. – Ji su partneriu buvo kartu apie penkerius metus, turėjo trejų metų vaiką ir trijų mėnesių kūdikį. Antrojo nėštumo metu jai buvo diagnozuotas vėžys.
Tą rytą 8 valandą gavau prašymą, o vakare 7 valandą jie jau buvo susituokę, ir aš pakrikštijau abu jų vaikus. Tai vyko COVID metu, todėl buvo sunku – šeima ceremoniją stebėjo stovėdama lauke, terasoje.“
Carol iki šiol prisimena, kodėl pacientė taip troško susituokti.
„Ji pasakė: „Noriu, kad mano vaikai, kai užaugs, ateitų prie mano antkapio ir matytų, kad mano pavardė tokia pati kaip jų. Jei nesusituoksime, jie gali paklausti: „Kaip ji gali būti mūsų mama?“ Noriu, kad mano vaikai žinotų, jog buvau jų mama.“
Ji mirė kitą dieną. Buvo labai gražu suteikti jai galimybę turėti vyro pavardę mirties liudijime“, – tikina Carol.
Dar kartą išgyventi kasdienybę
Užuot troškę naujų patirčių, pacientai dažnai tiesiog ieško jaukumo ir artumo.
„Vienas vyras visą gyvenimą daug laiko leisdavo su draugais, – prisimena Carol. – Jie vadinosi „Baldy Anglers“ (liet. pliki meškeriotojai) ir kartu dažnai žvejodavo. Tačiau jis buvo juos atstūmęs, nes nenorėjo, kad jie matytų, kaip jo būklė blogėja.
Jis pasakė: „Jei turėčiau vieną norą, norėčiau dar kartą pažvejoti su „Baldy Anglers“.
Carol ir jos kolegė nusprendė padėti – nusipirko plikų galvų kepures, pripučiamą baseiną ir magnetinių žuvelių su meškerėmis.
„Apsimovėme guminius batus, atsisėdome ant stovyklautojų kėdžių ir laikėme termosus. Jis paklausė: „Ką jūs čia veikiate?“ O mes atsakėme: „Kadangi negali eiti žvejoti su „Baldy Anglers“, mes atvežėme „Baldy Anglers“ pas tave“, – dalijasi moteris.
Per laidotuves tikrieji žvejai priėjo prie Carol ir jos kolegės.
„Jie sakė net neįsivaizdavę, kiek jam tai reiškė – žinoti, kad tai buvo vienas paskutinių jo norų“, – sako pašnekovė.
Nostalgiją gali sukelti ir kvapai ar muzika.
„Kvapai labai stipriai primena pažįstamus dalykus ir praeitį, – sako Rachel, paliatyviojoje slaugoje dirbanti trejus metus. – Taip pat dažnai leidžiame muziką, kurios žmogus nebuvo girdėjęs labai ilgai.“
Pasiruošti mirčiai
Rachel ir Carol sako, kad žmonės dažnai nori žinoti, ko tikėtis mirštant.
„Nė vienas iš mūsų nežino, net sirgdamas nepagydoma liga, kada tiksliai tai įvyks“, – sako Carol.
Ji stengiasi kiek įmanoma labiau paruošti žmones tam momentui: "Norime užtikrinti, kad jie nepatirtų nusivylimo, jog viskas vyko ne taip, kaip jie tikėjosi, todėl padedame pasirūpinti jiems svarbiausiais dalykais.“
Atkurti nutrūkusius santykius
„Jei žmonės nori, mes galime susisiekti su jų artimaisiais iš praeities, jei jie patys bijo tai padaryti, – sako Rachel. – Skambiname ir rašome laiškus po visą pasaulį.“
Carol prisimena pacientą, kuris jautė, kad „visiškai sugriovė savo gyvenimą“, nes buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų.
„Jis iš tolo stebėdavo savo dukrą, tačiau nesusisiekdavo su ja, nes ji nenorėjo su juo bendrauti. Jis žinojo, kad ji laukiasi, ir labai norėjo susipažinti su savo anūku. Jis jautė, kad negalės ramiai mirti, jei neištaisys savo klaidų“, – pasakoja moteris.
Slaugos darbuotojai galiausiai susisiekė su jo dukra. Nors iš pradžių ir dvejojo, nėštumo metu ji vis dėlto atvyko į hospisą ir po truputį atkūrė santykius su tėvu. Gimus vaikui, ji netgi atvežė parodyti kūdikį.
Matydama žmones, kurie paskutinėmis gyvenimo dienomis trokšta dar kartą pasikalbėti su nutolusiais artimaisiais, Carol padarė vieną išvadą:
„Kiekviena akimirka yra brangi. Jei gyvenime nori kažkam kažką pasakyti – pasakyk dabar, kad vėliau neliktų apgailestavimo.“
