Jill M. Jackson, mediumė iš Misisipės, tikina, kad dvasiniame pasaulyje esantys žmonės dažnai gailisi, jog gyvenime pernelyg griežtai laikėsi religinių mokymų ir įsakymų interpretacijų.
Pasak moters, šios dvasios, dabar egzistuojančios aukštesniame matmenyje, kurį vadiname dangumi ar pomirtiniu gyvenimu, jaučia, kad šiuolaikinė religija apribojo jų pasaulėžiūrą ir skatino juos teisti kitų tikėjimų žmones.
„Jie norėtų, kad būtų pasirinkę pozityvesnę žinutės pusę – supratimą, kad taip, egzistuoja Kūrėjas, egzistuoja aukštesnė sąmonė, tačiau tai nėra apie kontrolę ir nėra paremta baime“, – „Daily Mail“ sako J. M. Jackson.
-
„Žmogus nešioja ne tik piešinį, bet ir tavo energetiką“: tatuiruočių meistrė atskleidė, kas jai padėjo atrasti šviesą kūryboje
-
Per laidotuves mirusiojo nebučiuokite: štai pavojus, apie kurį niekas nekalba
-
Kauno hospiso vadovė prabilo apie skaudžią realybę: pacientų amžiaus vidurkis – vos 55-eri, o išgyventi padeda tik aukos
Ji taip pat teigia, kad dvasios jai telepatiškai perduoda apgailestavimą dėl to, jog gyvendami per rimtai žiūrėjo į gyvenimą:
„Labai dažna tema – žmonės turėjo daugiau žaisti. Peržvelgdami savo gyvenimą jie supranta, kad buvo pernelyg rimti ir turėjo tiek daug progų tiesiog pasilinksminti, juoktis ir džiaugtis.“
Mediumė aiškina, kad visos gyvos būtybės – net ir ištisos realybės, tokios kaip pomirtinis pasaulis – veikia skirtingais energijos lygiais, kuriuos ji apibūdina kaip „vibracijas“ arba „vibracinį dažnį“.
Ji pastebi, kad vaikiškas smalsumas ir nuostaba yra arčiau to dažnio, kurį pasiekia dvasios pomirtiniame pasaulyje, o tokie jausmai kaip pyktis, negatyvumas ar baimė nutolina žmogaus sąmonę nuo šios dvasinės šviesos erdvės.
Pasak J. M. Jackson, jos patirtys labai skiriasi nuo to, kaip pomirtinis gyvenimas vaizduojamas Holivude.
„Mes esame tarsi užprogramuoti galvoti, kad dangus yra kažkur aukštai, labai toli nuo mūsų. Tačiau iš tikrųjų mūsų artimieji yra tiesiog aukštesniame matmenyje nei mes, – sako ji. – Tai iš tiesų yra vos per kelis centimetrus nuo mūsų, todėl mediumai kartais gali pasiekti tą erdvę – nes tuo momentu tarsi suplonėja riba tarp pasaulių.“
Kalbant apie perduodamas žinutes, J. M. Jackson teigia, kad kiekvienas susitikimas yra skirtingas. Vienos dvasios siunčia tik miglotus vaizdus ar įspūdžius, o kitos perduoda kur kas aiškesnes mintis.
Ji prisimena vieną susitikimą su auditorija, kai įsivaizdavo vieno žmogaus senelio dvasią. Ši dvasia nenorėjo kalbėti, nors mediumė telepatiškai bandė išgauti žinutę anūkui.
„Galiausiai pasakiau tam žmogui: „Jis toks tylus“, o vyras pradėjo juoktis ir pasakė, kad net gyvas būdamas jo senelis kalbėdavo labai nenoriai“, – tikina pašnekovė.
Moteris pabrėžia, kad nors mediumai dažnai treniruojasi, kad galėtų kontroliuoti savo gebėjimus, kiekvienas žmogus turi tam tikrą psichinių gebėjimų lygį.
Ji tai vadina intuicija arba „šeštuoju pojūčiu“. Pavyzdžiai galėtų būti netikėtas prisiminimas apie žmogų, kuris netrukus paskambina, pranašiški sapnai ar gebėjimas pajusti teigiamą ar neigiamą energiją patalpoje.
Pasak jos, vaikų energija – kupina džiaugsmo ir nuostabos – dažniau leidžia jiems matyti ir bendrauti su pomirtinio pasaulio sielomis.
Ji taip pat teigia, kad pomirtinis pasaulis nėra suskirstytas į dangų ir pragarą taip, kaip mes įpratę manyti. Iš tiesų, pasak jos ir kai kurių žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, jokios skausmingos „pragaro“ dimensijos apskritai nėra.
Pomirtinis gyvenimas apibūdinamas kaip plati, šviesi ir meilės kupina erdvė, į kurią patenkama peržvelgus savo gyvenimą ir pasimokius iš visų patirčių Žemėje.
