Jai antrina ir neseniai savanore tapusi Emilija, kuriai savanoriavimas atnešė daugybę jautrių patirčių – šiandien ji daug ką mato visai kitomis akimis.
Kristina sako, kad pavasaris daugeliui sukelia minčių apie gyvybę, jos trapumą, gamtos grožį. Jausmų – labai daug, o hospise tų emocijų krūvis ir noras padėti kenčiančiam yra dar didesnis ir stipresnis. Šiandien hospiso darbuotojai rūpinasi 40 pacientų, kurių amžiaus vidurkis, beje, siekia vos 55-erius metus. Tai, pasak K.Krasko, tarsi atvirai siunčia visuomenei žinutę, kad hospisas nėra tik brandiems žmonėms.
Skambutis, prašantis pagalbos
Jeigu anksčiau reikėjo pasakoti žmonėms, kas yra hospisas, šiandien apie šios įstaigos teikiamas veiklas žino dažnas. Ir nors Kauno hospisas neturi stacionarių patalpų, tačiau jo specialistai kiek įmanydami stengiasi palengvinti sunkiai sergančiųjų žmonių būtį. „Mes, kaip įstaiga esame užaugę, ir žmonės žino, kad gali paskambinti ir sulaukti pagalbos bei vilties“, – dalinasi įstaigos direktorė.
Kauno hospise eilių nėra, o pagalba suteikiama nedelsiant ir dar net anksčiau. Kaip sako K.Krasko, jie tampa viltimi šeimai, kuri jaučia rūpestį ir saugumą ir nelieka viena bėdoje. „Dažnai pagalbos reikia ir artimiesiems, kurie pervargę, atsiriboję nuo socialinio gyvenimo, galbūt net netekę darbų, nes reikia slaugyti savo artimąjį. Mamos slaugo savo vaikus – kūdikius, paauglius, jaunus žmones, ar vaikai prižiūri savo tėvus. Mes esame jiems viltis, kad atvykę galėsime atlaisvinti rankas“, – dalinasi įstaigos vadovė.
Suvokimas, kad gyvybė ir mirtis eina visad šalia, atneša pačių įvairiausių minčių. Kristina atvira – tai žinia, kad reikia gyventi čia ir dabar. Rytojaus nėra, bet yra nuostabi ši diena, kuri yra padovanota atliepti, išgirsti, pamatyti, sutikti, vertinti, džiaugtis, liūdėti, verkti. „Tai darysiu ne rytoj, o šiandien. Hospisas labai aiškiai moko, kad nebėra kito pasirinkimo. Tik šis, kuris yra šioje dienoje. Mūsų rytoj gali nebebūti, todėl planas, kuriuo gyvenu ateityje, turėtų būti jau šiandien. Jeigu turime dar nors vieną dieną, tai jau yra džiaugsmas. Kartais hospise jaučiame kaip ši mintis įgyja tikrą pavidalą – žmogus užsikuria ne ligos, bet gyvenimo eigai“, – sako hospiso vadovė.
Ji dalinasi, kad pirmiausias jos ir kitų darbas hospise – išgirsti. Darbuotoją, žmogų, ligonį, artimąjį ar savanorį bei pagalvoti, ką su tuo gali padaryti ir kaip padėti. „Kai hospise mes švenčiame gimtadienius, visada pabrėžiame, kaip tai svarbu. Mano patarimas – tokia turėtų būti kiekviena diena. Yra daug sunkumo, kančios, skausmo, rūpesčių, reikia daug pagalbos, tad kartais svyra rankos, nežinai, ar sugebėsi. Bet visada atsiranda žmonių, kurie ištiesia pagalbos ranką ir sako, kad būsime kartu. Pagrindinė mintis ta, kad galiu dirbti, gyventi, laisvai kvėpuoti – šis džiaugsmas mane įkvepia. Galiu pasitarnauti kitam žmogui ir tai yra svarbiausia“, – dalinasi Kristina.
Ji priduria, kad dažnai žmonės jos klausia, ką ji veikia po darbo, kokių hobių turinti. Moteris dalinasi, jog jeigu yra pailsėjusi ir rami, turinti jėgų, visuomet galvoja apie kitą – savo šeimą, bendruomenę, hospisą, šalia esančius žmones.
Neatimti orumo
Kristina dalinasi, jog neseniai socialinė darbuotoja papasakojo, jog vienai pacientei niekaip neranda telefono, kuris būtų valdomas balsu. Naujesni telefonai veikia kitu principu, todėl reikėjo senesnio telefono ir programėlės.
„Labai svarbu, kad pacientas kuo ilgiau išliktų savarankiškas, jiems tai ypač reikalinga. Lietuvoje, kaip matome, tikrai trūksta įrangos, pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia. Šioje situacijoje mes tarsi likome be sprendimo, nes žmogus protu suvokia viską, gali mąstyti ir kalbėti, bet negali pajudinti savo kūno taip, kad išsikviestų sau pagalbą. Moteris gyvena viena, ją lanko socialiniai darbuotojai, bet ji nori išbūti savarankiška ir to nepamesti. Ir žinote, penktadienį pakalbėjome, o pirmadienį radome reikiamą telefoną, kuriuo pacientė galėjo naudotis. Kartais žmonės nori pasitarnauti mums, bet nežino kaip. Kiekvienam, kuris galvoja, kad hospisas ne jam, jog nežinos, ką daryti, noriu pasakyti, kad taip nėra. Palaikyti galite skambučiu, finansine parama, o galbūt turite savo namuose nenaudojamą įrenginį, kuris gali pasitarnauti hospise kaip šiuo atveju. Dabar mes sulaukiame skambučių iš šios pacientės ir džiaugiamės, nes jos savarankiškumas yra įgalintas. Ji vis dar yra visuomenės dalis. Ruošiamės su ja vykti į botanikos sodą – laukiame pavasario ir žydinčių bijūnų“, – pasakojo Kristina, pridėdama, kad tai ir yra viltis – sulaukti, būti čia ir dabar.
Prisidėti gali kiekvienas
Moteris priduria, kad kai įstaigos banko sąskaita jau atrodo tuščia, staiga kažkas paaukoja – 1, 3, ar 5 eurus ir tai yra labai daug. „Tada ateina jausmas, kad su organizacija yra žmonių, kurie tiki, laukia, viliasi. Kartais, kai mes galvojame, ką tas vienas mano euras gali pakeisti, žinokite, kad tai yra labai labai daug. Kartais reikia būtent tos žinios, kad esi ne vienas, kad esame kartu“, – dalinasi Kristina.
Ji priduria, kad kiekvienas mėnuo tampa iššūkiu dėl nežinios, ar pavyks išlaikyti darbuotojus ir išmokėti algas. „Šiandien mes gyvename ir 1,2 proc. paramos rinkimu ir kvietimu mus paremti, nes tai padeda išgyventi ir mums, ir žmonėms, kuriuos mes globojame. Tai didžiulė našta įstaigai“, – sako K.Krasko ir paaiškina, kad neturi jokio finansavimo nei iš Kauno miesto, nei iš Kauno rajono savivaldybės, o tai, kad yra medicininė įstaiga ir turi sutartį su Ligonių kasa, negarantuoja, kad pavyks išgyventi.
„Šiandien mes prašome pagalbos ne tik ligoniams, kuriais rūpinamės, bet ir įstaigai, kad galėtume tęsti savo svarbią misiją“, – kalbėjo K.Krasko.
Meilė, kurios neįveikia ligos
Hopiso savanorė Emilija Kalusevičienė paklausta, kaip pradėjo savanoriauti, atvira – ne į visus klausimus reikia žinoti atsakymus ir kai kada jie ateina tik su laiku.
„Manau, kad atėjau į hospisą vedina Dievo. Aš labai myliu ramybę. Esu ramybės ir tikrumo ieškotoja, o patirtos netektys mano gyvenime leido suprasti, kokia gyvybė yra trapi. Norėjau savo energiją panaudoti ten, kur jos reikia labiausiai ir padėti ne dėl pasirodymo prieš kitus. Tik pradėjus savanoriauti ištiko jausmas, kad esu ten, kur reikia“, – dalinosi moteris.
Emilija tęsia, kad būtent hospise ji mato tikrumą, suvokimą apie „čia ir dabar“, patiria gyvenimo laikinumą, mokosi išbūti momente ir džiaugtis tuo, ką turi. Dauguma žmonių gyvena ateitimi ir užkerta sau kelią pasiimti dabarties akimirkas. „Po savanorystės dienų turiu labai daug minčių. Štai daug kalbama apie meilę sau. Pritariu, to tikrai reikia, bet kodėl tiek mažai kalbama apie meilę kitam, artimam žmogui? Mylėti – iki paskutinio atodūsio ir tai nėra susiję su romantiniais santykiais. Štai kaip aš suprantu meilę. O kada dažniausiai meilė baigiasi? Iki pirmos ligos“, – pastebi Emilija ir priduria, kad tokie nutikimai gyvenime dažni ir labai liūdina.
Apkabinti, ranką palaikyti, išklausyti – tai šiandien savanorės kasdienybė. Ji priduria, kad leisti kalbėti hospiso pacientams ir būti su jais yra neįkainojama patirtis. Jie pasakoja savo gyvenimo istorijas, dalinasi patarimais. „Žmonių norai paprasti – pabūti, pasimelsti kartu, pabendrauti, tačiau tai ir šių dienų rykštė – mes stokojame gyvo bendravimo, kurį užtemdė socialiniai tinklai“, – pastebi Emilija.
Ji priduria, kad savanoriaudama padeda ne tik ligoniui, bet ir jo artimiesiems, kurie gali atsikvėpti nuo ligonio priežiūros. O tai irgi labai svarbu.
„Kas labiausiai paliečia lankant žmogų – tai tas gyvenimo trapumas. Suvokimas, kad nežinai savo ateities, kad viskas gali būti taip laikina. Prisimenu, kaip vienai moteriai nunešiau tulpių. Ji taip džiaugėsi, bet dar didesnį džiaugsmą patyriau aš. Atrodo taip paprasta, bet kiek emocijų tai suteikė. Gaila, kad visuomenėje mes taip nevertiname paprastų ir mažų dalykų. Esu labai dėkinga Dievui už tai, kad mane atvedė čia, į hospisą. Kaskart jaučiuosi „pasikrovusi“ energijos ir ramybės, kurią vėliau galiu išspinduliuoti kitiems“, – kalba savanorė.
Padėti Kauno hospisui galite:
VŠĮ „Kauno hospiso namai“
Swedbank BIC – HABALT22
LT467300010141748723
