Ši ne pelno siekianti viešoji įstaiga, teikianti pagalbą vaikams, susiduriantiems su įvairiais raidos iššūkiais, per 5-erius metus tapo vieta, kur tokios akimirkos kartojasi kasdien.
Vieni vaikai klinikos duris praveria dar netardami nė vieno žodžio, kiti sunkiai išlaiko dėmesį, griūva vaikščiodami ar susiduria su sunkia negalia. Tačiau išeina visi jau šviesesni, stipresni ir laimingesni.
Svarbu tai, jog už kiekvienos pažangos istorijos slypi ne tik specialistų darbas, bet ir žmonių gerumas. Per 5-erius metus Vaiko raidos klinikos veiklai ir vaikų reabilitacijai geradariai skyrė daugiau nei 2,7 mln. eurų paramos.
„Kartais žmonės mato tik skaičius. O mes matome vaikus, kurie pradėjo kalbėti, žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius, išdrįso eiti į darželį ar mokyklą. Kiekvienas euras virsta realia pagalba konkrečiam vaikui“, – sako D.Čepulinskaitė.
Per 5-erius metus – daugiau nei 2300 vaikų
Tai, kuo virto daugiau nei 2,7 mln. eurų parama, geriausiai atspindi skaičiai. Nuo 2021 metų Vaiko raidos klinikoje ir jos finansuojamose programose pagalbos sulaukė 2331 vaikas, o specialistai atliko 18 492 procedūras.
Vaikams buvo teikiamos įvairios paslaugos – kineziterapija, ergoterapija, logoterapija, gydomasis masažas, neurosensorinė stimuliacija, mamos balso terapija, gydytojų ir medicinos psichologo konsultacijos.
Didžioji dalis paramos – beveik 2 mln. eurų – buvo panaudota reabilitacijos paslaugoms pačioje Vaiko raidos klinikoje. Dar daugiau nei 720 tūkst. eurų skirta vaikų reabilitacijai kitose gydymo įstaigose, kai mažiesiems reikėjo papildomos ar specializuotos pagalbos.
Kartais iki proveržio trūksta visai nedaug
Per 5-erius veiklos metus klinikos specialistai matė ne vieną istoriją, kuri tapo įrodymu, kiek daug gali nuoseklus darbas.
„Atsimenu berniuką, kuris atvyko pas mus nekalbėdamas. Jam buvo sunku susikaupti, jis dažnai griūdavo. Dirbome labai intensyviai – taikėme mamos balso terapiją, kineziterapiją, ergoterapiją, logoterapiją. Po metų jis išėjo į darželį kalbantis. Šiandien jo beveik neatskirtum nuo tipinės raidos vaikų“, – prisimena D.Čepulinskaitė.
Pasak jos, tokios istorijos primena, kad reabilitacija reikalinga ne tik vaikui, bet ir visai šeimai.
„Kai ilgą laiką nematai progreso, labai sunku neprarasti vilties. O kai mama parašo, kad vaikas pradėjo kalbėti arba pirmą kartą pasakė „mama“, atrodo, tarsi atgytų visa šeima. Reabilitacija vyksta ne tik vaikui – ji vyksta ir tėvams“, – sako pašnekovė.
Reabilitacijos svarbą ji puikiai supranta ir iš asmeninės patirties. Dovilės dukrai Lukrecijai po sunkios neurologinės ligos nuolatinės terapijos tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
„Mes su reabilitacija gyvename daugiau nei 10 metų. Nuo negalėjimo nueiti 50 metrų pasiekėme tai, kad šiandien dukra gali nueiti kilometrą. Kartą vos 3 mėnesiams sustabdėme terapijas. To pakako, kad prireiktų 8 mėnesių susigrąžinti tai, ką jau buvome pasiekę. Tuomet dar kartą supratau, kokia svarbi yra nuolatinė pagalba“, – atvirauja ji.
Kad pagalba pasiektų kuo daugiau vaikų
Per pastaruosius metus Vaiko raidos klinika ieškojo būdų, kaip pagalbą šeimoms padaryti dar prieinamesnę. Vienas svarbiausių žingsnių buvo neurosensorinės stimuliacijos, dar vadinamos mamos balso terapija, pritaikymas nuotoliniam naudojimui.
Anksčiau šeimos dėl šios terapijos turėdavo reguliariai vykti į kliniką, mokėti už keliones, apgyvendinimą ir pačią terapiją. Metinė pagalbos programa galėjo kainuoti apie 5000 eurų.
„Labai tikėjau, kad šią terapiją galima perkelti į namus. Pavyko sukurti sprendimą, leidžiantį ją atlikti nuotoliniu būdu. Dabar terapija tapo gerokai prieinamesnė, o už tas pačias lėšas galime padėti kur kas daugiau vaikų“, – pasakoja D. Čepulinskaitė.
Dar vienas svarbus žingsnis klinikos istorijoje buvo bendradarbiavimas su Valstybine ligonių kasa. Pasak pašnekovės, pradžia buvo sudėtinga – pirmasis finansavimas siekė vos 600 eurų per mėnesį, nors specialistų komandos išlaikymas kainavo dešimtis kartų daugiau.
„Pamenu, tada juokais klausiau, ar turime priimti trečdalį vaiko, nes už tokią sumą nebuvo įmanoma suteikti visų reikalingų paslaugų. Tačiau tikėjome tuo, ką darome, todėl judėjome pirmyn“, – sako ji.
Šiandien valstybės finansavimas leidžia padėti gerokai didesniam vaikų skaičiui, tačiau, pasak D.Čepulinskaitės, vien jo vis dar nepakanka.
Pagalbos laukia dar dešimtys vaikų
Kalbėdama apie paramą, Vaiko raidos klinikos įkūrėja neslepia – ją rinkti nėra lengva.
„Kartais atrodo, kad visi konkuruojame dėl žmonių dėmesio. Visos organizacijos daro svarbius darbus, tačiau tu žinai, kad kažkur laukia vaikas, kuriam iki proveržio galbūt trūksta vos kelių mėnesių terapijos. Todėl negali sustoti“, – sako ji.
Pasak pašnekovės, per 5-erius metus klinikos bendruomenę palaikė tūkstančiai žmonių, verslo įmonių ir mokyklų. Būtent jų dėka šimtams šeimų buvo suteikta galimybė gauti reikalingą pagalbą.
Visgi poreikis niekur nedingo. Šiuo metu pagalbos eilėje laukia apie 80 vaikų. Vieniems reikia kelių mėnesių palaikymo, kitiems – ilgalaikės reabilitacijos, be kurios jie rizikuotų prarasti jau įgytus gebėjimus.
„Mes dažnai svajojame apie gražesnes patalpas ar remontą, tačiau visada sakau tą patį – pas mus gydo ne sienos. Gydo specialistai, jų žinios ir meilė vaikams“, – pabrėžia D. Čepulinskaitė.
Ji neabejoja, kad per šį laiką pasiekti rezultatai nebūtų buvę įmanomi be žmonių, kurie pasirinko nelikti abejingi.
„Parama yra ne Vaiko raidos klinikai. Parama yra vaikams, kurie atveria mūsų duris. Kiekviena auka tampa galimybe kalbėti, judėti, mokytis ir augti“, – sako moteris.
Nė vienas nežinome, kada liga ar negalia gali paliesti ir mus. Tad kviečiame visus paremti Vaiko raidos klinikos globojamus vaikus.
