Laimono ir Jūratės Galvonų šeima į vyro gimtinę Zarasuose persikėlė daug nedvejodami. Sužavėti šio krašto gamtos ir įkvėpti Laimono giminės tradicijų, šiandien Galvonų šeimyna prižiūri 300 šeimų bičių ūkį, puoselėja lietuviškas bitininkystės tradicijas ir sako visiškai nepasiilgstantys miesto ritmo.
Su Laimonu kalbėjome pačiame darbų įkarštyje, prieš Jonines – bitėms, taigi ir bitininkams, tai pats darbymetis, mat po šios datos trumpėjant dienoms, bitės po truputį pradeda ruoštis žiemai, sako L.Galvonas.
„Šis pavasaris tai, mandagiai pasakius, norisi nusikeikti – pradžioje buvo šalta, dabar vėl, nors ir miškuose žydi avietės, kelias dienas būna geriau, bet vėl ateina lietus ir prastesni orai. Bet po to pykčio nusiramini, pasižiūri filosofiškai, bandai prisitaikyti ir pažiūrėti į viską optimistiškai. Žinokte, vis tiek taip jau yra, kad kas penkerius metus, jau beveik kaip taisyklė, vienas derlius bus labai geras, vienas labai blogas, o trys tokie vidutiniai“, – šių metų sezoną apibūdino L.Galvonas.
– Koks dabar yra jūsų darbų-gyvenimo ritmas ir kiek jį diktuoja gamta?
– Gamta tiesiogiai diktuoja mūsų ritmą. Visgi Joninės – vasaros vidurvasaris. O kadangi bitės labai gerai jaučia dienos trukmę, dienoms pradėjus trumpėti, jų elgsena iškart pasikeis, jos pradės tausoti savo medų. Kitas dalykas – sukasi augalų ciklai, jų žydėjimas – tai irgi tiesiogiai veikia darbus, nes reikia sužiūrėti, kad bitėms užtektų kur atnešti medaus, kad jos turėtų tam pakankamai erdvės – paprasčiausiai ir iš išorės reikia pastebėti, ar jos gerai dirba, ar nėra avilyje problemų. Tai tokie darbai prasideda 6 ryto ir baigiasi 8 vakare, kartais ir vėliau. Bet toks yra mūsų ciklas vasarą – bitininkams kaip ir bitėms vasarą darbo diena yra ilga ir beveik nėra bitininkų, kurių darbo diena truktų 8 valandas – visiems ji, turbūt, išsitempia ir iki 16 valandų.
– Kokie dabar yra svarbiausi darbai ir kaip bitininkas padeda bitėms?
– Yra šioje vietoje modernumo – po aviliais įtaisytos tam tikros svarstyklės, kurios dienos pabaigoje atsiunčia informaciją į telefoną ar elektroninį paštą, kiek tą dieną sunešta nektaro. Principas paprastas – svarstyklės stovi po aviliu ir kasdien atlieka analizę. Jei neįprastai padidėja ar pamažėja avilio svoris, iškart atsiunčia perspėjimą, kad kažkas ne taip. Bet pagrindinė funkcija – pasverti avilį dienos pabaigoje, pagal avilių svorį jau skaičiuojame, kiek juose tilps meduvių.. Tai jos padeda bitininkui jausti gamtos ritmą – ar bitutės turi maisto, ar atsineša. Nes nebūtinai pievoje žydintys žiedai skiria nektarą.
Per didelį užimtumą dar ne visur spėjau tas svarstykles išplėsti ir bijau, kad vėliau pritrūks vietos medui sudėti. Tai vis apibėgu bitutes, sudedu papildomas meduves, kad jų tikrai užtektų. Be to, kuriasi ir naujos bičių šeimynėlės, tai reikia ir jas patikrinti, ar nereikia motinėlėms daugiau erdvės. O gal jau pas jas irgi reikės dėti meduvę, jei bus pakankamai sustiprėjusios. Tai kas 2–3 savaites ir sukasi toks darbų ratas.
– Kiek šeimų dabar auga jūsų bityne?
– Šeima ir avilys giminingi žodžiai. Tai šiuo metu yra virš 300 šeimų, tikslesnį skaičių žinosime link rudens, nes tada bus matyti, kurios šeimos pasidalino, išsiplėtė ar pan. Vienoje vietoje stovi po 20–30 šeimų, tai bitynas išdėstytas per 10 skirtingų vietų – miškuose, pievose. Viena bičių šeima dirba 3 kilometrų spinduliu. Zarasų rajonas labai dėkingas bitininkystei, čia daug įvairių žiedų, miškingų vietovių.
– Jūsų puslapyje „Medaus namai“ minite mieste paliktą karjerą ir gyvenimo posūkį į bitininkavimą. Kaip taip nusprendėte – ar gyvenant mieste kažko trūko, ar kaip tik visko buvo per daug?
– Dar 100 proc. iš miesto nepabėgome, nes vaikai dar mokosi, tai žiemą puse kojos būname mieste. Bet labai laukiame, kol vaikai baigs mokyklą ir toliau į miestą nelabai žvalgomės. Buvimas kaime tikrai stipriai žavi –galimybė ryte girdėti paukščius, išgerti kavos 6 ryto švintant saulei yra visai smagu.
Pats esu inžinierius, baigęs šiluminę energetiką, virš 10 metų dirbau ir vienoje garsioje įmonėje gamybos vadovu, gaminome inžinerinius įrenginius. Kurį laiką dirbau toje srityje, bet turbūt nuo 35 metų, pagalvojau, ko tikrai norėčiau? Grįžimas į tėviškę, į gimtinę Zarasų rajone, visada labai žavėjo. Ir pradėjau galvoti, ką ir kaip čia reikėtų derinti su tuo pabuvimu kaime. O kadangi bitės mūsų šeimoje jau nuo 1951 metų, pradėjau galvoti, kad būtų smagu tuo ir užsiimti. Nes tai visada buvo šalia ir man ta veikla su bitėmis labai patikdavo.
Taip ir grįžau, po pasiblaškymo, po paieškojimo ir dabar jau daugiau nei dešimtmetį su visa šeima profesionaliai užsiimame bitininkyste, stengiamės į ją pažvelgti moderniau, tuo pačiu išsaugant archajiškas šaknis. Ir parūšiuojame medų, kad žmonės pajustų skirtingus jo skonius, kad medus nėra tiesiog medus – kad yra pienių, yra liepų medus, kuo jie skiriasi ir pan. Patys su žmona esame baigę 1 lygio medaus someljė kursus Italijoje, kad geriau suprastume apie medų – kokios jo rūšys, kaip jį atskirti savo bityne ir pan. Taip ir nukrypo kelias nuo miesto. O gal reikėtų sakyti sugrįžo – atgal prie šaknų, prie bitininkystės.
– Ūkyje darbuojasi, kaip sakote, visa šeima – ir žmona, ir vaikai. Kaip į jūsų idėją nerti į bitininkystę reagavo žmona? Ar tai buvo jūsų bendras sutarimas?
– Nors mano žmona gimusi ir užaugusi Kaune, bet kai susipažinome ir atsivežiau ją į gimtinę, jai visai patiko Zarasų rajonas, Antazavė, jos apylinkės, gamta ir nebuvo kažkokių priešpriešų. Ji tą idėją visada palaikė ir mes kažkaip nuo pradžių šią veiklą vystėme kartu. Ji daugiau gal sužiūri administracinę dalį, aš daugiau praktinį darbą. Ir vaikai šalia įsitaukia – daugiau bangomis, jiems kartais tai atsibosta, bet iš esmės bitininkystėje dalyvauja visa šeima. Tai išeina toks betarpiškas visų bendradarbiavimas ir tie bičių darbai neišvengiamai persipina su šeimos gyvenimu.
– O „Medaus namai“ – jūsų verslas ir prekinis ženklas – atsirado nuo pat bitininkavimo pradžios?
– Lygiagrečiai – jei vienoje kiešenėje buvo bitininkystė, kitoje – parduotuvė, per kurią ir parduodame savo produkciją. Be to, „Medaus namai“ randami ir užsienyje – esame pakankamai kai kuriuose ratuose žinomi, kaip Lietuvos – kokybiškos produkcijos – šaltinis. Pernai dar dalyvavome ir Europos medaus konkurse Lnekijoje, kuriame gavome už savo liepų ir grikių medus bronzą ir sidabrą.
– Kokios šalys labiausiai žavisi lietuvišku medumi?
– Pastaruoju metu užsieniečiai daugiau ieško ne pačio medaus, kiek bičių duonelės. Tai ir Europos vidurys – šveicarai, vokiečiai, rumunai. O iš mūsų partnerių šalių, kurie domisi grynai medumi, yra Japonija ir Didžioji Britanija. Japonijoje turime partnerę, kuri visada labai laukia mūsų regiono miškų medaus.
– Greta bitininkystės ir verslo dar vykdote edukacijas – kokia dalį jūsų sudaro tai ir kuri veikla jums patiems mieliausia?
– Mūsų veiklos keičiasi sezoniškai. Gal tai ir yra įdomu, nes nereikia diena iš dienos daryti to paties. Būna, kad po žiemos jau tiesiog spirgi, kaip nori ištrūkti į gamtą, pas bites, o į vasaros galą jau, žiūrėk, kartais nebe labai norisi į tą pusę apskritai pažiūrėti. Aišku, kad atsiranda nuovargis net ir nuo maloniausių dalykų. Tai tas svyravimas yra didelis privalumas, kad tai leidžia keistis veiklai – po bitininkystės ateina medaus fasavimo, paruošimo, su klientais derinimo, pardavimo laikotarpis. Tas laikotarpis – sugalvoti idėjų dovanoms ir derinti tai su klientais – irgi labai žavus. Bet aišku, pirmas numeris man – bitininkystė. Žmonai labai patinka ragauti rūšinį medų. Ir Kalėdinis laikotarpis labai šiltas, kai jau siunčiame tas dovanas.
– Pats esate trečios kartos bitininkas, bitininkavo jūsų tėtis, senelis – ką dar iš jų patarimų ir mokymo taikote kasdien? Ar prisimenate savo pirmą avilį ir pirmas klaidas?
– Pati pirminė darbų struktūra yra išlikusi, turbūt, nuo XIX a. pabaigos, nuo Tarpukario – kaip dūminę užsikurti, kaip dūminti bitutėms, kad jos nusiramintų – visi tie baziniai dalykai išlikę ir jie kartojasi – tai jau klasika. Kaip spiečių susemti, jei jis išėjo ir pasikabino ant šakos.
O tų klaidų daro visi, kol išmoksta suprasti bites iš išorės, daug nelendant, neerzinant. Nes kiekviena bičių apžiūra yra kaip policijos įsiveržimas į namus ir kratos darymas – bitėms lygiai taip tai yra nemalonu. Tai atminty yra tų pirmų avilių prisiminimų, turiu ir keletą dar tų senųjų senelio avilių kaip tam tikrų istorinių reliktų. Tai iš jų ir atsimenu, kaip eidavau su seneliu prie avilio. Mano pirmi prisiminimai turbūt ir yra 12 metų, kaip eidavau seneliui padėti ir kaip dūmindavome avilius.
– O ar bitės įgėlimas reiškia, kad kažką padarei ne taip? Ir ar jums gelia savos bitės?
– Deja, bet kartais įgelia. Bitės ypač irzlios, jei eini pas jas prieš lietų. Tai joms nelabai patinka. Tada tikrai tų gėlimų neišvengiamai tenka. Bet kai geras oras, bičių nesinori trukdyti, nes jos tuo metu dirba. Tai avilius stengiuosi apžiūrėti į vakarą ar prastesniu oru, kai apniukę, o būtent tada jos šiek tiek piktesnės ir reaguoja gynybiškai.
– Kokios savybės reikalingos bitininkui ir ko galima pasimokyti iš bičių?
– Meilės bitėms, daug kantrybės, kantrumo sunkiam darbui, kartais ir karštyje. Svarbiausia, kad žmogus turėtų aistrą. Nes abejoju, ar žmogus galėtų tuo užsiimti tik savanaudiškai.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
