Anoniminis lošėjas Petras (vardas pakeistas) apie save ir tai, ką jam teko patirti, šiandien kalba ramiai ir priduria, kad dabar „apie tai kalbėti jau nebijo“.
„Man sunku atsakyti, kodėl vieni žmonės taip greitai užsikabina ir pradeda lošti, įsmunka į tą liūną, o kiti pabando vieną, antrą kartą ir tuo viskas pasibaigia. Bet taip pat juk yra su bet kokia kita priklausomybe? Taurė alkoholio ar surūkyta cigaretė vieniems nieko nereiškia, o kitiems gali būti tas tramplinas, nuo kurio šoksi į viršų ir galiausiai pradėsi kristi į dugną. Nuo lošimo priklausomą žmogų yra sunku pastebėti, nes ši priklausomybė nėra taip stipriai matoma kaip kitos. Aš pats sau sakydavau, kad galiu bet kada sustoti. Tai buvo melas sau. Tikėjau, kad kai išlošiu tiek, kiek reikia, išspręsiu problemas ir su šeima galėsime gyventi taip, kaip norime. Bet juk visos bėdos ir kilo iš lošimo. Klysta manantys, kad užtenka tik valios mesti lošti – tai kur kas ilgesnis ir sunkesnis kelias“, – kalba pašnekovas.
