Aurimas Mikalauskas: Ar tau sunku nepriimti kritikos asmeniškai? Visų pletkų, kuriuos girdi?
Arūnas Valinskas: Ne, man labai nesunku. Aš turiu tikrai storą odą ir man tokie dalykai kelia juoką. Teisinga kritika yra gerai, bet toks beatodairiškas puolimas dėl visko apskritai, tai jis rodo žmonių nepilnavertiškumą – jie yra tokie nelaimingi, kad ir kitus nori padaryti nelaimingais. Jiems taip yra blogai šiame pasaulyje, jie negali matyti azartiškai gyvenančio laimingo žmogaus. Jeigu jie žinotų, kaip man ant jų nusispjauti, tai jie nevargtų. Yra geras pasakymas, kad man visiškai nesvarbu, ką jūs apie mane galvojate, aš apie jus iš viso negalvoju. Viskas.
Kitas dalykas, tu pripranti. Tu neįsivaizduoji, kad visi žmonės yra tavo simpatikai, tai yra didžiausia klaida. Tu taip gali įsivaizduoti jei gyveni kažkokiame burbule, atsiribojęs nuo supančio realaus pasaulio ir tau atrodo, kad visi žmonės tave myli, tau pritaria, nes jei nepritaria, gali ištrinti iš draugų, kad jo nebūtų. Buvimas tokioje netikroje realybėje yra vienas didžiausių paklydimų.
Kas dabar yra labai kenksminga, ypač jauniems žmonėms, jaunuoliams, paaugliams. Nes nesugebėjimas spręsti problemų realiame pasaulyje dažnai priveda prie depresijos ir net prie savižudybės. Ir apie tai reikia kalbėti, kad jie suprastų, kas yra realus gyvenimas.
Kai tu šitą dalyką suvoki, tu nesuki galvos. Lygiai taip pat kaip politikoje. Jeigu tu žinai, kad už tavo partiją ar politinę srovę ta tikslinė grupė tikrai nebalsuos, tu net nededi pastangų sudominti ir ten reklamuotis, atmeti, jų nėra. Yra taviškiai, kurie ir taip balsuos, tai jiems apie save reikia tik priminti, nereikia jų agituoti. Ir yra svyruojantys, jie – tavo tikslinė grupė.
Tai čia lygiai tas pats, kai tu žinai, kad gyvenime yra simpatikų, kurie tau parašo, padėkoja už viską, ką kuri, tai smagu. Tačiau jei įsivaizduosi, kad visi tik tokie yra, tai bus pirmoji didžioji klaida, bet dar didesnė klaida – įsivaizduoti, kad visi tik blogiečiai. Tada visas gyvenimas atrodys juodas ir nevertas. Tiesiog reikia suprasti, kad yra ir tokių, ir tokių – nereikia sukti galvos dėl anų.
A. M.: Labai gera tavo mintis dėl jaunimo, ypač dėl socialinių medijų, kai gali lengvai atsiriboti nuo visų heiterių. Yra labai faina audioknyga „Nerimo karta“, kurioje sakoma, kad klinikinės depresijos atvejų skaičius tarp jaunimo yra padvigubėjęs nuo soc. medijos atsiradimo.
A. V.: Tai įgyja labai sunkios dvasinės pandemijos mastą. Tai pradės augti ne aritmetine, o geometrine progresija ir čia yra didžiausia problema. Kai atsirado socialinės medijos, tos galimybės, kurios mums atsivėrė, atrodė kažkas tokio. Tačiau mes tik dabar pradedame suprasti, kad atsivėrė ne tik galimybės, bet ir pandoros skrynia. Su problemomis, apie kurias net nebūtume galėję pagalvoti, dabar susiduriame realybėje ir mums jas reikia nepažinti, o su jomis kovoti.
Aš visiškai pritariu, tarkim, kaip Australijoje, tikiuosi, tai bus geras pavyzdys visoms pasaulio šalims, visų pirma ir Lietuvai, apie socialinių medijų ribojimą tam tikrame žmonių amžiuje. Tai yra būtina, tai yra privaloma. Nereikia prieš tai užsimerkti, bet imti ir daryti jau vakar, nes kiekvienas iš gyvenimo pasitraukęs paauglys, jaunuolis yra praradimas. Mes prarandame ištisą pasaulį. Kaip žydai sakydavo apie tuos, kurie juos gelbėjo, kad jeigu tu išgelbėjai vieną gyvybę, tu išgelbėjai visą pasaulį, tai lygiai tas pats gali būti perfrazuota, kad praradęs vieną gyvybę, tu prarandi visą pasaulį.
Deja, bet apie tai reikia kalbėti garsiai, aiškiai, nebijant ir įvardinant veiksmus savais vardais. Savižudybių egzistavimas, deja, dabar yra sąlygotas nevaldomų socialinių tinklų. Laikas baigti prarasti vieną jauną gyvybę po kitos ir uždrausti čia ir dabar, ryžtingai. Nuspręsti ir viskas.
A. M.: Nes tu negali savo vieno vaiko izoliuoti ir sakyti, kad nenaudok, kai visi kiti aplinkui naudojasi. Tu būsi absoliučiai atskirtas.
A. V.: Reikia suprasti, kad tai yra vidinis karas visuomenėje, apie kurį niekas nebuvo pagalvojęs, būtent jaunoje visuomenėje. Kaip yra narkotikai – atskira, didelė problema, tai socialinės medijos yra taip pat didžiulė atskira problema, naikinanti mūsų vaikus. Čia yra didžiausia problema.
A. M.: Kaip tau pačiam pavyko nepakliūti į socialinių medijų pasaulį? Ar nebuvai bent trumpam užsikrėtęs?
A. V. Ne, niekada. Jei man reikia kokios nors informacijos, aš pasiimu kompiuterį, telefoną naudoju tik skambinimui. Viskas. Nebent būni kur nors išvykęs ir tau atsiunčia praėjusios vakarykštės laidos reitingus, nors ir tai neskubu atsidaryti, pasižiūriu. Tačiau tu eini ieškoti tikslinės informacijos į savo paštą.
Man labai juokingi tie žmonės, kurie net ir eidami gatve skrolina, aš juos vadinu milijardieriais dėl vienos priežasties – atrodo, kad jie yra tokio didelio kapitalo turėtojai ir valdytojai, kad jei kiekvieną sekundę kažko nedaro, praranda milijonus. Aš galvoju, jūs rimtai? Jums tiek visko ten reikia? Ir kai pasižiūri turinį, ką jie ten žiūri – man tai nėra suvokiama.
Daugiau Arūno Valinsko minčių apie soc. tinklus, norą tiesiog išgyventi, didžiąsias klaidas, mirties suvokimą, sveiką savivertę ir kt., išgirsite klausydami visą „Pradėk Iš Naujo“ pokalbį – jį rasite čia. Taip pat kviečiame išgirsti ir antrą pokalbio dalį – būtent joje su Arūnas Valinskas kalbėjo apie tai, kodėl kartais svarbu dalintis tuo, ką norėtum pasilikti sau, apie žmonijos ėjimą susinaikinimo link, perdegimą, finansinį saugumą, mokymąsi brėžti ribas ir kt. Ją rasite čia, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
